Bet šį kartą tuojau ant rytojaus, Žiškai išmiegojus ir geresnį ūpą įgavus, Žiškienė jam pasakė, jog Motiečiai, Žemaičiai ir Valiusiai žadą savo vaikus į mokslą į Tytuvėnus leisti ir jog reiktų leisti ir Juozuką. Teeinie kartu ir jis. Pramoks ant knygos, o namie vis nėra kaip mokyti.
Žiška, pypkę traukdamas, atsakė, jog dėl leidimo „možna” esą leisti, bet kad dabar Juozuks namie esąs reikalingas. Nebent paskui. Domukui sugrįžus. Ir abudu nusprendė, jog leis tiktai nuo Kalėdų. Nes pirma — ant Kalėdų sugrįš iš „služmos” Domukas ir bus kam namie darbuoties, o antra — nuo Kalėdų arčiau bus lig pavasario, ir mažiau tereiks užmokėti už mokslą.
Juozukas, girdėdamas tą tėvų pašnekėsį, pradeda tikėti, jog dabar tai jau tikrai leis. Nes niekados dar ligi šiol mamytė su tėtušiu apie tai nebuvo kalbėjusi.
— Mamyte, o ar toli Kalėdos? — klausia.
— Kiek čia bus, palauk... Nuo Visų Šventųjų aštuonios nedėlės.
— Aštuonios nedėlės! Oje, kaip toli! — sušuko Juozukas.
Bet nieko daugiau nebesako, bijodamas, kad tėvai, užpykę, visiškai gali neleisti. Tik patylomis mąsto sau, jog kiti vaikai eis jau rytoj į mokslą, o jam dar tiek reikia laukti. Ir argi tikrai tuojau eiti „nemožna”? Valiusių gyvenimas didesnis, o dėlto vaikus leidžia, ir taip pat nesisamdo nieko. Argi jau tikrai jis negalėtų eiti tuojau?...
Kad neklausinėdamas nuolat, žinotų visados, kiek dar pasiliko lig Kalėdų, jis išgalvojo tokį būdą. Ant rytojaus išdrožė aštuonis pagaliukus, tai yra tiek, kiek savaičių dar buvo lig švenčių. Visą Šventųjų diena buvo utarninką38. Kitą utarninką jis išmes vieną pagaliuką. Ir taip kiekvieną utarninką išmetinės po vieną. Norėdamas žinoti, kiek dar pasiliko laukti, suskaitys likusius pagaliukus ir žinos.
Dabar jam užvis rūpėjo, kaip ten pas tą panelę yra. Vos tik temti pradėjus, nubėgo pas Motiečius, nebesitverdamas iš smalsumo. Vaikai ką tik buvo parėję iš mokslo ir pietus valgė. Užklausti Juozuko, kaip ten yra moksle, prieš kits kitą ėmė pasakoties savo įspūdžius.
— Kad vaikų šmotas39, kad šmotas! — tarė Stasė.