— Už tokių ilgų stalų visi susėdę — pridėjo Petriukas.
— Ant lentynos pastatytas kamuolys mėlynas. Ir pasukti galima.
— Tai yra žemė.
— Oje, oje! — sušunka Juozukas. Su pagarba žiūri jis dabar į Stasę ir Petriuką. Kaip gi? Į tokį mokslą vaikščioja. O jis ką? Prie mamytės truputį prasimokė ir gana.
— O ar ta panelė gerai ausis suka? — klausia.
— Fui! Nei šaukte nešaukia. Tokia gera!
Juozukas dar daugiau stebisi, o jo širdyje auga didelis dėkingumas tai nepažįstamajai, gerajai panelei.
Paskui vaikai rodo savo elementorius. Juozukas mato, jog jie visai kitoniški, kaip jo. Rodos jam, jog tie daug gražesni. Kiek neieško, niekur negali surasti šlibždavojimų.
— Tai kur jus čia mokotės šlibždavoti?
— Panelė neleidžia slibzdavoti.