Ir matė, kaip ponaitis ėmė vis nuo stalo mažus stiklelius, kišo juos po trobele iš apačios, ir prisiglaudęs, vėl žiūrėjo. Ant stalo gulėjo didelė knygų krūva. Viena tarp jų pasirodė Juozukui tokia didelė, kaip ta, kurią šventadieniais matydavo bažnyčioje ant altoriaus.
— O, Dievulėliau! Argi jis visas tas knygas yra perskaitęs? — pamąstė.
Ūmai7 Juozukas pasijudino; žabai subrazdėjo, ponaitis žvilgterėjo į tą pusę ir pamatė netikėtą savo mokslo tyrinėjimų liudytoją. Patiko jam ir prajuokino jį išsižiojęs iš didelio smalsumo vaiko veidas, ir sušuko:
— Ei, vaikeli, ko taip žiūri iš tolo? Eikš arčiau, geriau pamatysi!
Juozukas, pamatęs, ponaičio akis į save atkreiptas, labai susigėdino ir išsigando.
— Bėgsiu! — buvo jo pirma mintis.
Bet ponaičio pavadinimas jį sulaikė. Stovėjo dar vietoje, abejodamas.
Prasidėjo smarki kova nedrąsumo su smalsumu. Ir nors nedrąsumas buvo begalinis, smalsumas, matyti, dar didesnis, nes išgirdęs dar žodžius:
— Eikš greičiau, nebijok! Tokiu aš čia tau dyvų8 parodysiu, kokių dar niekados nebuvai matęs! — akimirksniu įšoko į sodną ir nedrąsiai prisiartino prie staliuko.
— Ką gi aš tau čia parodysiu? — paklausė ponaitis. — Palauk, parodysiu kuisio9 koją.