Juozukas žiūrėjo, akių nenuleisdamas, kaip jisai, sugavęs kuisį, išrovė jam koją mažutėmis replelėmis, padėjo ją ant stiklelio, kitu plonučiu jį uždėjo ir pakišo po trobele. Tai darydamas, vis šnekino Juozuką. Bet veltui. Vaikas tylėjo, nedrįsdamas niekaip nei žodžio ištarti. Bet kada jau viską pritaisęs, liepė jam veizdėti10, Juozukas, pažiūrėjęs, staiga užmiršo savo nedrąsumą, užmiršo, kad jo klauso ponaitis, ir sušuko.
— O, Dievulėliau! Plaukais apžėlusi! Kaip tik avino!
Paskui ponaitis parodė sparną ir snukį. Juozukas negalėjo atsistebėti, ir vis išreikšdamas šauksmais tą savo nustebimą. Ant galo tarė:
— Kad tokie kuisiai būtų, tai jie ir žmogų galėtų praryti.
Parodęs, ponaitis pasakė, dabar Juozukas galįs sau eiti, nes jam reikia grįžti prie savo knygų. Vai kas labai norėjo pasiklausti, ar gi jis visas tas knygas jau yra išskaitęs, bet nepradrįsęs ir nei žodžio nepasakęs, išspruko per tvorą atgal į pūdymą. Ir kaip tik į pat laiką, nes rado savo žąsis prie pat miežių.
Visą vakarą pasakojo jis apie kuisį ir „trobelę”, nei apie ką kita net mąstyti nebegalėdamas. O ant rytojaus apie tą patį laiką vėl jis nuo savo žąsų atbėgo pas sodną ir pažiūrėjo pro tvorą.
Ponaitis sėdėjo toj pačioj vietojo ir skaitė, bet „trobelės” nebebuvo.
Vaikas pastovėjo valandėlę, bet ponaitis buvo taip įsigilinęs į knygą, jog nei sykio į jį nežvilgterėjo, ir Juozukas, nesulaukęs pavadinimo, sugrįžo nuliūdęs prie žąsų.
Trečią dieną buvo jisai vėl savo vietoje prie tvoros. Tą sykį ant staliuko vėl spindėjo „trobelė”, ir ponaitis žiūrėjo į ją, kaip anąsyk. Juozukui akis prašvito iš džiaugsmo. Pastovėjęs valandėlę ir matydamas, jog ponaitis neatkreipia į jį atidžios11, jis ėmė tyčiomis brazdinti. Tat pagelbėjo. Ponaitis, pakėlęs galvą, tarė:
— Sveikas, vaikeli! Vėl norėtumei pažiūrėti kuisio kojos, ką? Gailu, kad aš laiko neturiu šiandieną. Būčiau parodęs.