— Ak tu, verkšly, bjaurybe! Kad aš čia tavo balso negirdėčiau!
Juozukas, pašokęs nuo suolo, išbėga iš trobos į kiemą. Bijo savo verksmu dar daugiau įerzinti tėvus.
Naktis tokia tyli, sidabrinė, deimantinė. Toje milžiniškoje ramybėje ir tyloje vaiko kūkčiojimai pražūva be žymės. Nesumirkčioja stipriau nei viena žvaigždelė ton aukštybėje; neužtemsta čia žemai nei vienas deimantas. Prieš pasaulio didumą ir begalinę, prieš tvarką ir harmoniją jame viešpataujančias, kas yra ta maža, skausmo kankinama vaiko sielelė?
Rudkis, pamatęs Juozuką, atbėga prie jo ir ima jam rankas laižyti. Tas šuns glamonėjimas dar daugiau sugraudina vaiką. Koks jis vienas, koks bėdinas, koks apleistas! Vienas Rudkis jį temyli. Apkabinęs šuns kaklą, glaudžia savo galvelę prie jo gaurų.
— Rudkeli, kad tu galėtumei, neleistumei manęs į služmą... Tu mane leistumei į mokslą, Rudkeli...
O Rudkis, tarsi atsakydamas, laižo ašaras nuo jo veido.
Ir pražuvo, kaip sapnas, Juozuko laimė. Kuraitis žadėjo pasiimti jį, kaip tik pavasaris ateis. Vaikas gyveno nuolat neramus ir nuolat bijodamas, kad tas pavasaris greit neateitų. Rytą, vakarą meldėsi dabar ilgiau, negu pirma: prie savo paprastųjų poterių pridėdavo po vieną „Sveika Marija”, kad kuo ilgiausia būtų žiema.
O čia, kaip tyčia, pavasaris ėjo tokiais greitais žingsniais, kaip retai kada. Vaikai, grįždami iš mokslo, kasdien matė ilgas žąsų virves, traukiančias padangėmis. Vieversiai skambėjo jau ant laukų, o per šv. Juozapą pasirodė gužučiai. Grioviuose prie kelių geltonavo jau pirmieji žiedai. Dienos buvo šiltos, kaip vasarą. Saulė bėrė auksą saujomis, norėdama kuo — greičiausiai pažadinti žemę.
Vaikai išbiro į kiemus ir gatves, laimingi, ilgajai žiemos nelaisvei pasibaigus. Palinksmėjo visi žmonės.