Tik vienas Juozukas vis ėjo liūdnyn45. Kiekvienas šiltesnis saulės spindulys, lyg strėla, vėrė jam širdį.
Mažne visai nebebėgiojo ir nebežaidė su vaikais. Kiek tik laiko turėjo, vis mokėsi ir mokėsi. Norėdamas kuo daugiausiai išmokti, kol tebebuvo namie, prašė panelę daugiau jam užduoti.
Kad tik kaip nors tą elementorių pabaigus... Paskui jis sau vienas atkartos, ganydamas. Rašyti ir skaityti troboje, žinoma, vargu galės. Jis žino, kad „služma” ne „zabova” 46 — reikia gaspodoriui darbą dirbti, ne mokyties. O kad nedirbsi, gaspadorius sudroš per sprandą dar skaudžiau už mamytę.
Blovieščią47 dieną Žiškienė susitiko su Kuraičiu, kurs pasakė, poryt atvažiuosiąs jau Juozuko parsivežti.
Ant rytojaus Juozukas paskutinį kartą nuėjo pas panelę. Širdis plyšo jam mąstant, jog niekados jau nebeatsisės savo vietoje už baltojo stalo; niekados nebepasilenks ant jo meilusis panelės veidas, visados šypsąs ir geras; jos rankelė niekados nebepaglostys jo plaukų, kaip visados glostydavo, jam gerai lekciją išdavus.
Sudieu tau, mėlynasis kamuoly! Juozukas nebeišgirs nieko apie tave. Sudieu jums, knygos, kuriose surašyta tiek gražybių! Ar Juozukui teks kada nors jas pažinti?
Atsisveikindama, mokytoja davė Juozukui knygelę, įsakydama, kad bandytų skaityti, ganydamas.
— Nenuliūsk, vaikeli. Lig Kalėdų pats paskaityk, o nuo Kalėdų vėl ateisi pas mane.
Vaiko akys buvo pilnos ašarų; vos ne vos iškentė neverkęs.
Kažin, kaip bus nuo Kalėdų. Ar leis tėvai? O gal ir ateis... gal. Ant rytojaus, susirišęs i nosiniukę savo knygeles, išvažiavo Juozukas „į služmą”.