— Man toli... Dar gera mylia vieškeliu...
— Tai eikš ir sėskis!
Atsidėjęs pažiūrėjau į mano kelionės draugą: buvo tai kokių dešimties metų berniukas, su pilka veltine kepure, giliai užmauta ant kaktos; ant kaklo turėjo raudoną juostą, užtrauktą ant ausų; trumpoki, seni kailiniukai, užlopyti naujais lopais, raudonmargės kelinaitės8, įkištos į sukrypusius batus, ant rankų pilkos kumstinės pirštines — tai visas jo apdaras. Rankose turėjo ryšelį. Padedamas jam įsėsti į šlajas9, visų pirma pastebėjau didžias, labai didžias ir labai juodas akis; žiūrėjo jos iš apskrito, sveiko, paraudonavusio veidelio per daug jau rimtai ir svajingai.
Padėjau ryšelį po kojomis, užklojau vaiką kailine gūnia10, vis galvodamas, kaip čia prašnekinus tą „studentą”, raudonmargėms kelinaitėms ir poeto akimis. Bet mano rūpestis pasirodė nereikalingas; nelaukdamas prašnekinimo, jisai pats tarė:
— O-o, kaip aš greit būsiu namie! Greičiau už Kaziuką ir Jurgį! Kaip patrakę bėga arkliai!
— Ar toli gyveni? Kurioje vietoje?
— Kunigiškiuose. Mylia bus vieškeliu, paskui jau tuojau ir namai.
— Tai ilgą kelionę turi i mokyklą. Ar nebijai eiti naktį pats vienas?
— Ne, nebijau! Kas man ką padarys? Žmonės sako, esą visokių baidyklių, bet aš manau, jog tatai vieni prasimanymai. Dėl ko aš niekados jokios baidyklės nesu matęs?! Bobos tik vaikus baugina ir gana! Pasakose, tikrai, daug yra visokių baidyklių, visi jas mato... Bet pasakose ir varnos šneka, ir medžiai... O juk tai ne teisybė... Kaip gal paukštis šnekėti?!
— Sakyk tiktai, koks tu gudrus!