— E, aš nebijau nieko! Kad ir būtų baidyklių, nebijočiau. Mamaitė sako, kiekvienas vaikas turįs savo Aniolą11 Sargą, ir aš turiu, tai jis mane apgintų nuo baidyklių. Juk negal būti, kad baidyklės daugiau sveikatos turėtų už patį Aniolą!
— Žinoma, žinoma!
— Taip norėčiau pamatyti nors syki tą Aniolą! Einu kartais, ir pamažu, šmukšt! Ir pažvelgiu į šalį, ar nepamatysiu nors sparnų galo...
— Ir ar nesi matęs nė sykį?
— Ne! Tik šventiejei žmonės tegal pamatyti aniolus... Aš negaliu! bet vis tiek, aš žinau, kad ne vienas eina. Jis mane saugoja nuo pikto. Aš juk nevaikščioju dažnai, tik ant Kalėdų, ant Velykų, ant Užgavėnių... Esu mieste ten pat, kratėvoje pas dėdienės.
— Ar gerai ten tau? Ar linksma?
— Nieko sau, bet ilgu12 vienam... Namie geriau! Norėjau, kad Elzytė kartu su manimi mokytųs, bet tėvelis sako: „Bobai, sako, mokslas nereikalingas”.
— Kas ji tokia, ar tavo seselė?
— Ar Elzytė?
— Taip.