Prasijuokė linksmai.
— Tai tavęs labai laukia namie?
— Aija! Mamaitė jau rytojui tikriausiai taiso bulbių14 kankolus15... O rasi, ir ragaišius16 kepa. Vis tai manęs laukdama.
Jie mane labai myli!...
— O ką gi dirbsi namie?
— O, turiu daug darbo! Ledžingoms17 ant tvenkinio važinėsiuos, pasidirbau puikias ledžingas... Bet tai atsilsėdamas. O taip — turiu popieriaus, rašysiu sau lietuviškai, kad mamaitė ir Elzytė suprastų. Mamaitė man pirko knygikę su dainomis nuo pauperio, aš jas perrašysiu į sąsiuvinį... Taip malonu rašyti iš knygos! Paskui pasiskaitysiva su Elzytė, mamaitė pasiklausys... O, kiek tai bus darbo! Juk aš dar taip greit nemoku rašyti, kaip mūsų učitelis kad rašo! Pamažėliais18 sau, pamažėliais... Ir kokių ten gražių yra dainelių, ak tu, Dieve, kad tamsta žinotumei! Bet tamsta juk mokytas esi, tai viską žinai?
— Rasit ir žinau; ar neatmeni bent vienos?
— Vieną, rodos, truputį... Atmenu... Palūkėk, kaip šia: „Karvelėli-pauk6tužėli, kodėl tu burkuoji, ar vargelius, ar kryželius tu savo rokuoji?”...19 O toliau nebeatmenu...
— Aš pabaigsiu.
Ir variau toliau Vienužinskio dainelę. Mano berniukas įsmeigė į mane akis ir visas pavirto klausymu.