— Prašom pasakyti dar sykį! — tarė man pabaigus. — Prašom pasakyti!
— O kitos ar nenori pasiklausyti? Ta dar gražesnė... Ir ėmiau sakyti:
— „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka”...
Nežinau, ar viską suprato mano klausytojas, bet taip jam eilės tos patiko, jog net kalbėjęs nustojo, tik šnibždėjo kaž ką patyliais. Pasilenkęs supratau, jog atkartoja paskutines eiles: „Neapleisk, Aukščiausis, mūsų ir brangios tėvynės!”
— A, Jerguteliau, kaip gražu! Prašom pasakyti dar.
Atkartojau dar sykį ir dar sykį.
— O kas tai buvo toks, tas Vytautas Didysis?
— Tai buvo Lietuvos karalius; seniai, seniai, kol lietuviai buvo tvirti, kol daug žemės turėjo.
— O kas dabar yra mūsų karalium?
Turbūt, tas pats, kurs pas mus kliasoje20 ant sienos kybo? Učitelis sako, jisai ėsąs mūsų ciecorius21. Bet juk jis rusas... Ar ir Vytautas buvo rusas?...