Valandėlę pagalvojęs, tarė:
— Žinau... Norėčiau būti daktaru, kaip tamsta.
— O dėl ko? Ar tau taip tinka26 kitus gydyti?
— Taip jau... Pernai susirgo Paliulių Magdė; gerklę jai labai skaudėjo ir taip buvo užėmę, jog nieko negalėjo praryti, nė kalbėti, vis smaugė ją ir smaugė. Kriokė per kiaurą naktį... Aš su mamyte ėjau aplankyti. O, kaip gaila jos buvo! Ir ant rytojaus numirė. O kad būčiau išgydęs... Nebūtų tiek kentėjus ir, rasit, mirti nebūtų reikėję... Ir senei Bagdonienei išgydyčiau ranką, kad verpti galėtų... Ir Urbonui akis, kad nereikėtų jam duoneliauti27... E, visus išgydyčiau!
— Taip! O kitu kuo nors ar negeriaus būtų palikus? Na, o kunigu ar nenorėtumei, ką?
Vaikas pakraipė galvą ir pagalvojęs tarė:
— Ir kunigu norėčiau... Kunigu dar geriau! Kunigo Ponas Dievas klauso, kunigas, ko tik nori, gali nuo Pono Dievo išprašyti... Verčiau kunigu! Aš melsčiaus, kad Ponas Dievas duotų visiems pavargėliams duonos, kad nuo vaikų neatimtų motinų... Sunku našlaičiams, taip man jų gaila! Pamotė lupa... Prašyčiau, kad rugiai augtų geri, kad ropučių būtų daug, daug... Ir pamokslus gražius sakyčiau, ajai! Kad šaukčiau, tai šaukčiau, dar didžiau už mūsų kleboną. Kad nevogtų, nemeluotų, degtinės negertų... O kad gražius paveikslėlius kalėdodamas davinėčiau! Tai džiaugtųs vaikai!
— Geru būtumei kunigu, vaikeli. Bet yra dar ir kitų mokslų. Gal būtumei verčiau advokatu? Ar žinai, kas tai yra advokatas?
— Advokatas? Ne, nežinau. Ką jis dirba?
— Kad koks žmogus nuo tavęs pavogtų pinigus ar karvę, tu jį paduotumei į sūdą28, tada advokatas steigtus, kad tą vagį pasmerktų, į kalėjimą pasodintų už tai, kad tave nuskriaudė.