— O gal tas vagis neturėjo pieno vaikams? O jei jis paskui gailėtus pavogęs, ar ji vis tiek advokatas į kalėjimą sodintų?... Aš gailėčiaus...
— Tai galėtumei kitaip darbuotis, advokatu būdamas; galėtumei apginti nekaltai apskųstus žmones. Juk daug yra tokių, kuriuos nekaltai įtaria ir apskundžia. Tokius galėtumei apginti, kad jų nepasmerktų, parodyti visiems, jog jie yra nekalti.
— Kaip antai pernai Vosylius; sakė visi, būk jis pavogęs medžius iš pono miško, ir pasmerkė jį ir pasodino i kalėjimą. Kad jis verkė, kad verkė, neduok Dieve! Sakėsi nevogęs niekados... O dėl to pasmerkė. Niekas jo neapgynė!... Aš labai norėčiau būti advokatu, tuojau apginčiau visus. Juk kalėjime negerai būti. Uždarytas, kaip koks žvėris... Baisu! Biedni žmonės, kur ten sėdi! Visų geriausia būtų advokatu palikus... Neleisčiau žmonių į kalėjimą kišti ir gana!
— O juk tu mėgsti mokyti? Sakeisi mokąs Elzytę. Tai ar negeriau palikti tau mokytoju, ką?
Vėl valandėlę tylėjo, galvodamas.
— O, kaip gerai būti mokytoju! — tarė paskui. — Surinkčiau daug daug vaikų ir visus išmokyčiau. Neduok Dieve, nemokėti skaityti! Negalima nė gražių dainelių pasiskaityti, nė pasakojimų apie visokias šalis ir žmones, ne perrašinėti... Taip man gaila tų, kurie nemoka skaityti! Kaip aklas žmogus: žiūri į knygą ir nieko nemato...
— Išmokytumei visus, būdamas mokytoju, ką?
— Visų negalėčiau, juk labai daug yra žmonių pasaulyje, bet daug išmokyčiau. Davinėčiau knygeles vaikams, sakyčiau gražias eiles, turėčiau pilną spintą visokių knygų... O kurs gerai mokytųs, netingėtų, dovanočiau gražiausią knygelę, su paveikslais... — vėl nutilo — bet aš neliepčiau sakyti vaikams, kad jie ruskiai... O, štai jau ir mano keliukas! Gana važiuoti!
Liepiau vežėjui sustoti.
— Ar pataikysi namo? Kad nepaklystumei, naktis nešviesi, sniegą... Rasit, verčiau nuvežti tave lygi namų?