Tuo pačiu laiku įbėgo į virtuvę pati panelė.
Vincukas, pamatęs ją, tuojau pabučiavo jai į ranką. Toji, glostydama jo galvą, tarė:
— Tai bene Stonių Vincelis?
— Nuje — prašnibždėjo Vincukas, glamžydamas savo kepurę ir paraudonavęs, lyg vėžys.
— Turbūt, mokytis atėjai? — klausė toliau panelė. — Gerai! Zuch vaikinas, kad netingi. Eiva kartu!
Ir nusivedė Vincuką į didelį kambarį, kurio viduryje stovėjo stalas, aplinkui — suolai. Išėmus iš indaujos elementorių, paklausė berniuko:
— Ar moki skaityti?
— Mamelė mokė truputį... Įstatė į litanijas, mišių maldas paskaitau...
— Na, pamėgink, paskaityk iš tos knygelės!
Ir pradėjo Vincukas skaityti pamažu, bet aiškiai, nekraipydamas žodžių. Tečiaus, nors tarytum nebuvo ko, raudo vis didžiau, ir bijodamas, kad panelė neišpeiktų jo skaitymo, įmanė kuo greičiausiai pabėgti. Panelė, tarsi matydama, kas dedasi jo širdyje, tarė juokdamasi ir glostydama jo drėgną čiuprę20: