— Gerai, labai gerai! Nemaniau, kad taip gerai skaitai! Tuojau išmoksi greit skaityti! Jei tik panorėsi, pats nepasijusi, kaip už mane geriau skaitysi. Kiek gražių daiktų galėsi išmokti! Veizdėk21, kiek čia visokių knygelių, visas galėsi išskaityti.

Ir atidarius jai indaują, Vincukas pamatė daug knygų, didelių ir mažų. Ji išėmusi vieną, ėmė rodyti jam paveikslėlius. Buvo tenai visokių žmonių, mažoms akimis, atsikišušiomis lūpomis, dideliais kaltūnais ant galvos ir grandimis nosyje; buvo žvėrių keistų, kokių mūsų šalyje visiškai nėra. Vincukas žiūrėjo, akis išpūtęs.

— Apie viską perskaitysi, išmokęs gerai — tarė panelė. — Viską žinosi, kur tokie žmonės gyvena, kas tat per žvėrys, kaip jie vadinasi. Ar nori apie tatai žinoti, ką?

— Kur nenorėsi! — pasakė Vincukas dabar jau drąsiau.

— Matai! Tai mokykimės, kad kuo reikiausiai galėtumei visa tat patirti.

Ir prasidėjo mokymas. Panelė mokė savotiškai, ne taip, kaip motinėlė. Tuoj ėmė skaityti lengvus, trumpus žodelius. Pabaigus skaitymą, davė jam panelė sąsiuvinį ir pieštuką ir parodė rašyti. Ak, koks tai sunkus buvo darbas! Pieštukas krito iš rankų; tiesių lazdų vietoje, kurias liepė jam rašyti, išeidavo jo kreivos, vingiuotos, lyg upės, o ritiniuko niekaip negalėjo parašyti. Vincukas mažne22 verkė: jam rodėsi, jog niekados negalės nieko parašyti. Bet panelė ne tik nepyko dėl jo nemokėjimo, bet dar šypsodama tarė:

— Bus gerai! Iš pradžios visados sunku, ranka, mat, neįpratusi!

Pasibaigė tos dienos mokslas. Panelė liepė Vincukui ateiti visados anksti, taip kad pietums galėtų jau namo grįžti. Vincukas pabučiavęs panelei abi rankas, išgrįžo namo.

VI

Tokiu būdu pradėjo Vincukas mokytis. Kasdieną iš ryto, pašėręs karvę, arklį ir avį, bėgo į dvarą su knygele ir sąsiuviniu rankoje ir sėdėjo tenai apie tris valandas, grįždamas tiktai pietums. Ar lietus lijo, kaip iš maišo pildamas, ar šalti vėjai ūžė ir gaudė — jis visados ėjo, nepraleisdamas nė vienos dienos. Tik, atėjus kokiam reikalui ūkyje, nebegalėjo kartais kokią dieną nubėgti pas panelę. Kartais reikėjo nuvežti į maitiną rugių ar miežių pūrelį, kartais į turgų važiuoti su žąsimis. Kinkė tada savo bėruką, seikėjo grūdus, dėjo su motinėlės pagalba į ratus, atsisėdęs ant maišų, važiavo sau į malūną, lyg tikras ūkininkas. O kaip vėl buvo malonu vežti kartu su motinėle žąsis į Luokę! Pardavus žąsis, mamelė nupirkdavo jam kokį riestinėlį, visados ir kitiems vaikams po kokį vieną parveždavo. Kaip jie džiaugdavos! Linksma jam buvo važiuoti su motinėle pasiraginant, kur reikdavo, savo bėruką... Tečiaus negalėdavo užmiršti, jog štai šiandien praleido lekcijas23; važiuodamas vis galvojo, ką parodys, ir labai gaila jam buvo, kad jis to negirdės ir nepamatys. Mokslas taip jam tiko, jog ne tris valandas, bet ir visą dieną, rodos, sėdėtų rašydamas, skaitydamas, užvis panelės pasakojimų klausydamas. Panelė ne jį vieną mokė: ateidavo pas ją dar ir kitų vaikų, mergaičių ir berniukų. Žinoma, būryje dar linksmiau mokytis: kiekvienas, stengiasi geriau paskaityti, gražiau parašyti; išmokus ką nors gerai ir balsu atsakant, malonu matyti, jog visi klauso ir girdi. Panelė pasakojo jiems apie visokius gražius daiktus: kaip Viešpats Jėzus užgimė ir gyveno, kaip mokė žmones ir mylėjo juos, kaip jį žydai nužudė; pasakojo apie žemę, kokių ant jos žmonių gyvena, kokių yra kalnų, kokios kur šalys ir gyvuliai; mokė, kaip senovėje išrodė mūsų šalis, kaip gyveno ir ką dirbo mūsų protėviai. Mokė taip pat gražių eilių ir dainelių. Vincukas klausėsi visados ausis ištempęs, nė vienas žodis nepralėkdavo pro šalį jo ausų; atmindavo viską taip gerai, jog vakarais mažne viską galėjo atkartoti motinėlei ir vaikams. Vaikai taip priprato jo pasakojami, jog vakarais, susirinkus visiems troboje, tuojau puldavo prie Vincuko prašydami: „Vinceli, pasakyk, ką šiandien sakė panelė!”. Ir Vincukas pasakojo, nes norėjo labai, kad ir motinėlė ir vaikai žinotų apie tokius gražius daiktus; tada ir jam, rodos, maloniau buvo. Vieną dieną parbėgęs tuojau sušuko :