— Ar žinote, kokia mūsų žemė? Apskrita, kaip obuolys! Rodė mums panelė tokį didelį rutulį, kur yra parodytos visos šalys ir jūros, kaip kad yra ant žemės. Ir žemė tokia, kaip tas rutulys.
— Na, na — tarė motina — iš kur jau taip kas gal žinoti, kokia ta žemė? Juk niekas visos apmatyti negali.
— Apmatyti negal, bet kitaip sužinojo. Mokytieji žmonės išvažiavo iš savo namų, važiavo, važiavo, vis tiesiai tolyn, niekur nesisukdami, ir parvažiavo atgal į savo namus, tiktai iš antros pusės. Juk jei žemė būtų ne apskrita, tad būtų, kaip tas stalas, plokščia, tad jie būtų kur nors galą radę, būtų privažiavę kokį nors kraštą; o veizdėkite, štai — sakė, paėmęs didelę roputę, — jei aš iš tos šit vietos pradėjęs trauksiu pirštą vis tolyn, pagrįšiu štai į tą pačią vietą, nuo kurios pradėjau traukti, — apėjau roputę aplinkui!
Motina ir vaikai žiūrėjo į roputę klausydami atsidėję ir stebėdamiesi.
— Manote, kad saulė eina dangumi, ką? — tarė toliau Vincukas. — Netiesa, neina! Taip tiktai mums rodosi! Ne saulė eina, tad žemė sukasi aplink saulės.
— O Jergutėliau, ką tas šneka! — sušuko Kazytė. — Mamele, ar girdi?! Juk visi matome, kad saulė atsikelia, eina per dangų, leidžiasi vis žemyn ir paskui užeina už žemės! O tu sakai, kad ne! Neapgausi mūsų, ne!
— O ar atmeni, kaip, važiuojant greit, rodos, jog mes stovime ant vietos, medžiai gi, namai, kerai nuo mūsų bėga? Ar neatmeni?
— Atmenu — tarė Kazytė.
— O juk medžiai stovi, tik mes važiuojame. Taip pat ir su saule: mes nejaučiame žemės sukimosi, ir mums rodosi, kad tai saulė eina, o mes stovime ant vietos.
Dabar jau Kazytė nebeturėjo ko pasakyti. Nustebusi žiūrėjo į Vincuką ir tarė: