— Ir aš!
— Kaip negerai, kad visi negalime kartu mokytis! — pasakė Vincukas. — Be mokslo žmogus, lyg aklas, vaikščioja po pasaulį, nieko nežinai. Išmokęs žinai, iš kur atsiranda ledas ir lietus, iš kur debesiai, žinai, kodėl dienai praslinkus užstoja naktis — viską gali iš knygų patirti.
— O ar tu jau viską žinai? — paklausė vienas.
— Eik, eik! Tari, kad taip greit ir galima viskas išmokti! Nedaug dar aš težinau, kiek aš čia mokaus?! O dėlto šįtą žinau, nors pirma nieko nežinojau.
— Nė man reikia tų tavo žinių, nė nieko! — įsikišo vėl Antaniukas. — Aš sau į Ameriką nuvažiuosiu, ir ganai ąia nebebūsiu, kaip tik užaugsiu tuojau šmakšt ir išmausiu! Ar aš kvailas čia būti? Ten užsidirbsiu daug pinigų, dėvėsiu sau, kaip ponas, juodai, skėčiu pasirėmęs vaikščiosiu... Nė grįžti atgal čionai nebegrįšiu!
— O be tėvų ar nebus ilgu? — paklausė Kaziukas.
— Pasiilgęs, atsiųsiu šipkartes, ir atvažiuos jie pas mane.
— O savo tėvynės ar nepasiilgsi? — klausė Vincukas.
— Yra čia ko ilgėtis! Juk visur tokia pat žemė, tokie pat medžiai ir vanduo!
— Juk ir žmonės visur tokie pat, o kodėl ilgu tau be motinos? — klausė vėl Vincukas.