Jos išblyškęs veidas krauju apsipylė, išverktose akyse sužibėjo ugnis. Pašokusi nuo žemės, ištraukė iš Pareivio rankų kardą ir sušuko:
— Šalin nuo manęs, tu išdavėli! Priešininkams Tėvynę išdavei dėl manęs! Bet aš išdavėjams vieną užmokestį teturiu!
Ir įsmeigė kardą į Pareivio širdį. Pareivis krito negyvas, kaip jaunas nukirstas ąžuolas...
Ir Gyvilė, ištraukusi kardą iš Pareivio krūtinės, sušuko į susirinkusiuosius žmones:
— O jūs ko čia žiopsote?! Ar taip varote priešininkus! Aš jums parodysiu, kaip reikia ginti savo tėvynę!
Ir garuojančiu kardu, nuo kurio tebevarvėjo Pareivio krabas, puolė ant gudų. Pamatę ją taip darant lietuviai, atsiminė, jog reikia ginti tėvynę, ir pasigrobę ginklus, pradėjo mušti gudus. Gudai, taip netikėtai užpulti, patys nebežinojo, ką daryti, ir menkai tesigynė. Lietuviai grūdė juos laukan iš pilies, kirto, mušo. O Gyvilė, švaistydama bebėgdama gudus, nubėgo pas tėvą ir puldama jam po kojų tarė:
— Matai, tėve, kaip tavo Gyvilė myli savo tėvynę ir kaip užmoka išdavėjams!
Vos tegalėjo ištarti tuos žodžius, ir tuojau numirė. Tokio skausmo, tokios nelaimės neišturėjo jos nuvargintoji širdis ir plyšo...
Ir palaidojo ją su didele iškilme prie pat Naujapilio. Žmonių minių minios suėjo į laidotuves. Ir nebuvo tarp jų nė vieno žmogaus, kursai nebūtų verkęs graudžiai, laidodamas tėvynės apgynėją. Iš to didelio dėkingumo žmonės supylė ant jos kapo aukštą, aukštą kalną. Ir ilgai lankė lietuviai tą kalną, atmindami tą narsią kunigaikštytę. Ir ilgai motinos pasakojo dukterims apie ją, kad žinotų, kaip reikia tėvynę mylėti.
Troboje taip buvo tylu, jog, rodos, ir musę lekiant išgirstum. Vaikiukai klausėsi, įsmeigę akis į Vincuką ir išsižioję. Pagaliaus Stonienė nustojo roputes tarkavusi, o Juozukas, pametęs savo žaislus kerčioje, priėjo arčiaus klausytis. Pabaigus Vincukui, Stonienė tarė, dūsaudama: