— Aha! Tai tikrai buvo gimtinės meilė! Mat, ir savo mylimojo nepasigailėjo, nors jis dėl jos buvo išdavęs miestą gudams!
— Paėmė, mat, ir nudūrė Pareivį, kaip kokį aviną! — stebėjosi Kaziukas.
— Ir gerai tokiam! Kam įleido gudus į miestą, nelabasis! — sušuko antras vaikiukas.
— Tik gaila, kad ji numirė, vargšė!
— A Jerguteliau, sakau! — tarė trečias — Pareivis išleido ją iš kalėjimo; juk kad ne jis, būtų sudeginta buvus ir, mat, nesidžiaugė nė kiek, ėmė ir nudarė!
— Todėl ir minima ji yra ir garbinama — aiškino Vincukas. — Taip ji mylėjo savo tėvynę, jog geriau norėjo pati galą gauti, nekaip matyti tėvynę į priešininkų nagus pakliuvus. Todėl ir sakiausi pasakysiąs, kaip kitą kart lietuviai tėvynę mylėjo.
Pleikių Antaniukas, kurs ligšiol tylėjo, staiga atsiliepė:
— A jau! Nė aš tikiu, ką šneki, nė nieko! Ir kas ten matė, kaip ten buvo! Iš kur jau čia taip tavo panelė žino, kas taip seniai yra buvę?!
— Eik tu, gudragalvi! — tarė juokdamasis Vincukas. — Nori būti per daug išmintingas, o nieko neišmanai! Juk ir tada buvo mokytų žmonių, kurie mokėjo rašyti, tai ir užrašė visus didžiuosius atsitikimus: kokie buvo žmonės ir jų kunigaikščiai ir kaip šie valdė savo kraštą. Tai iš jų raštų ir žino dabar žmonės, kas yra buvę.
Antaniukas nieko neatsakė; vaikiukai pradėjo iš jo juoktis.