— Oje ta mano, kaip gerai mokytis pas panelę! — tarė Kaziukas. — Tokias gražias istorijas pasakoja!
— Kaip tam Vincukui gera! — pasakė kitas.
Vincukui susopėjo širdelę, kad jie negali tų visų gražių daiktų girdėti, ir pasakė:
— Ar žinote ką? Ateikite pas mus kas nedėlią, aš jums visados ką nors pasakysiu! Ar norite?
— Norime, norime! — sušuko vienu balsu, nudžiugę.
Atsisveikinę, išvaikščiojo į savo trobas, nes jau tuojau buvo laikas valgyti vakarienę. O Vincukui visą vakarą skurdu buvo, kad jis mokosi, o tie visi berniukai — ne, nors ir jie taip nori. Kur gi jie mokysis? Panelė viena negali visų vaikų išmokyti, jau ir taip gerą būr turi. Kad kitos panelės taip pat mokytų, tai dar... Bet kurios čia moko! Ar Užvenčio panelės moko? Ar Dvarčių moko? Ar Beržynuose moko? Viena tik jų panelė tokia gera be galo... Vis taip jisai galvojo, kaip tat gerai būtų, kad visus vaikus kas mokytų. Staiga jo veidelis sulinksmėjo. „Žinau, ką padarysiu! — tarė. — Aš pats mokysiu! Tik ne dabar, žinoma, dar pats nieko nemoku, bet pasimokysiu šią žiemą, paskui dar antrą ir gal trečią, ir tada jau galėsiu mokyti”. Vasaros metą galėsiu darbuotis lauke, žiemą — mokysiu... Iš savo sodžios visus vaikus galėsiu mokyti... O tuos išmokęs, kaip kiti paaugs, paimsiu kitus... Oje kaip gerai bus! O kad taip kiekvienoje sodžioje kas nors mokytų, tai netrukus ir pas mus būtų kaip toje Šveicarijoje, kad skaičiau: kad ten kiekvienas žmogus mokąs rašyti ir visi skaitą sau laikraščius, kaip ponai.
Ketino pasakyti panelei tą savo sumanymą ir paklausti, ar norės jį mokyti taip ilgai, ir paprašyti, kad mokytų.
Iš dviejų savo seserų ir brolio Vincukas visų daugiausia mylėjo mažiausiąją sesytę, Elzytę, kuri dabar ėjo penktus metus. Rasit dėl to, kad buvo jai tarsi pusmotinė, nes kol buvo dar labai maža, jis, nors pats nedaug didesnis, nešiojo ją per kiauras dienas, arba paguldęs į lopšį, sūpavo dainuodamas laibu balseliu:
«Aa, aa, apapa,
Zuikis vaiką supava!»