Dabar Elzytė nebereikalavo jo auklėjimo. Užtat dabar Vincukas kitokiu būdu mokėjo ją palinksminti: dirbo jai malūnėlius, statė namus lėlėms, pynė krepšelius. Buvo tat labai linksma mergaitė, didžiomis mėlynomis akimis ir raudonais skruosteliais. Bet paskutinį laiką jos skaistus veidelis pradėjo balti ir liesėti. Jau antras mėnuo ėjo, kaip Stonių karvė užtrūkusi stovėjo ir visa jų šeimyna nematė pieno lašo. Pirkti nebuvo kuo, pinigai, kuriuos uždirbdavo Stonienė verpdama, buvo paskiri kitiems reikalams: reikėjo nupirkti druskos, reikėjo žibalo. Elzytei atsibodo jau juoda putra ir ji verkdama sakėsi nenorinti jos valgyti. Motina guosdavo ją: šėmargė tuojau, tuojau vesianti ir duosianti tiek pieno, tiek pieno, kad Elzytė gersianti ir nebeišgersianti. Vincukas atsiminė tada turįs kelioliką kapeikų. Išeidamas rytą į dvarą, pasiėmė puodelį ir nupirko dvare kvartą pieno iš centrifugos39. Menkas tat buvo pienas, bet vis dėlto pienas, ir mokėti reikėjo nedaug, ir Vincukas vylėsi užteksią jam pinigų pirkinėti kasdien po kvartą, ligi nevedus karvei. Pats neėmė to pieno nė lašo, ir didesniuosius vaikus prikalbinėjo, kad viską paliktų Elzytei, nes ji esanti maža. Elzytė gi džiaugėsi ir išgerdavo pati viena visą kvartą.
XI
Praslinko kelios dienos. Oras vėl apšilo, kaip pavasarį; rūkas kybojo viršum žėmes, lyg kokiu baltu audeklu apsupdamas pasaulį. Trečiadienį, pagrįžęs iš dvaro ir pavalgęs pietų, nuėjo į mišką dar šatrų prisikirsti. Kirto, kirto, norėjo ligi nesutemus daugiau prisikirsti, net apšilo, ir prakaitas išmušo jam veidą. Ponas buvo parodęs jam plotelį miško, leisdamas kirsti jame visus alksnius laibus ir drūktesnius40. Todėl Vincukas, sutikęs drūktesnį stuobrį, net sušukdavo iš didžio džiaugsmo ir kirto dar didžiau įnirtęs.
— Prikirsiu šiandien gerą glėbį — tarė sau modamas kirviu. — Kirsiu rytoj, poryt, sudėsiu kelis vežimus, paskui užsnigus suvešiu... Dar turime šatrų namie: kol sudeginsime, tie pradžius... Oho, tie geri! Duok Dieve kiekvienam!...
Paskui jo mintys nukrypo į kitą pusę. Atsiminė, ką sakė šiandien panelė: kaip jam patiko, ką pasakojo apie Lietuvos priešininkus vokiečius, kryžiuočius, kaip jie senovėje gyveno Prūsuose, ir būdami tokie artimi Lietuvos kaimynai, be paliovos užpuldinėjo lietuvius, degino miestus ir sodus, žudė žmones, grobstė viską nuo lietuvių.
— Nelabieji žmonės buvo tie kryžiuočiai! — tarė sau Vincukas — kad juos vilkai pagautų, bjaurybės! — Atsiminė, ką panelė pasakojo apie lietuvių drąsumą, kaip jie gynėsi nuo tų vokiečių, kaip nenorėjo atiduoti jiems nė mažiausio žemės gabalėlio nuo savo tėvų žemės... Prižadėjo panelė apsakyti vieną atsitikimą, kaip lietuviai apgynė nuo kryžiuočių vieną miestą; turbūt, labai bus gražus pasakojimas... Taip jis norėtų kuo greičiausiai išgirsti... Kažin, ar rytoj pasakys?.. Jau kaip bus, taip, jis jau paprašys panelės rytoj nuėjęs, kad apsakytų, jei nepradės pati! Ir dar prižadėjo panelė parodyti paveikslus, kaip ten lietuviai gynę tą pilį... Sakėsi turinti... Viskas, sako, stovi nutapyta... Ak tu, Ponedie kad tik greičiau parodytų!
Paskui atėjo jam į galvą eilės, kurių mokėsi dabar, ir balsu sau pasakė pradžią:
Nerelė mūsų upelių močiutė!
Aukso tur dugną ir veidą, kaip dangų...
Vandenį semia Lietuvos sesutė