Veido gražesnio už žemčiūgą brangų...
— Šį vakarą reiks dar toliau išmokti rytojui, — tarė sau. — Ir kažin kada ta mūsų šėmargė vest — dinktelėjo jam galvoje.
Bet staiga pamatė alksnį, drūktesnį už visus kitus. Vincukas džiaugsmu nesitvėrė. Puolė tuojau prie jo.
— Tai bus geras duonai kepti! O dar padžiovinus truputį!
Su didybe žiūrėjo į stuobrį, iš kurios čia pusės reikėtų kirsti. Dabar jis tarėsi esąs tikras, suaugęs vyras, kurs žada kirsti drūktą, aukštą pušį. Aukštai kirvį pakėlęs, kirto iš viso vieko vieną sykį, kirto antrą...
Skaudus šauksmas suskambėjo miško tylumoje ir atsimušo plačiu atgarsiu...
Jaunas kirtėjas pavirto ant žemės, kirvis iškrito iš jo rankų...
Valandėlę gulėjo, lyg apalpęs, paskui atsigavęs ir atsisėdęs, ėmė veizdėti, kur čia jam taip skauda. Ir pamatė perkirstą savo kairiają koją. Iš pailgos auto41 skylės varvėjo kraujas, dažydamas autą ir sudžiūvusius lapus. Vincukas pasižiūrėjo į koją, paskui į kraujus, ir tarė:
— Tai aš koją persikirtau! Pašėlęs alksnis! Kad jį vilkai!
Šalta jam pasidarė. Sudilęs bekirsdamas nusivilko kailiniukus ir pametė ant šatrų, per kelis žingsnius nuo tos vietos, kur dabar sėdėjo. Reikėjo būtinai apsivilkti kailiniukais. Bet tie keli linksniai rodėsi jam dabar lyg dygliu prikišti, ir jis nedrįso pasikelti iš vietos, nes kiek pasijudinus koją taip skaudėjo, kad ašaros nenorams bėgo jam iš akių. Tečiaus pasikelti reikėjo, nes drugys jau ėmė krėsti nuo šalčio ir dantys barškėjo. Skaudžiai dejuodamas pasiekė galų gale kailinius ir užsivilko. Pasijudinus, dar didžiau pradėjo varvėti tiršti, tamsiai raudoni kraujai, tekėjo ir tekėjo be paliovas. Vincuką baimė paėmė.