— Kas čia dabar bus? — tarė jis sau. — Kaip kraujai išbėgs, juk ir numirti galiu... O kol pareisiu namo, juk gal išbėgti ligi paskutinio lašo... Juk čia nenakvosiu, reik eiti namo kaip nors...
Atsiminė turįs ant kaklo skepetėlį. Nusirijęs stipriai apsivyniojo perkirstą koją. Pasidarė by lengviau. Bet tuo tarpu sutemo visiškai, reikėjo skubėti namo. Atsikėlė, paėmė pamestąjį kirvi ir nuėjo. Iš miško lig Žalakių tebuvo du varstai, bet jam dabar rodėsi, jog prieš jį kokios dešimties mylių kelionė, jog namai taip toli, taip toli, kad niekados jų nepasieks. Ėjo pamažėliais, nes kiekvienas žingsnis suteikdavo jam baisius sopulius42. Nieko jau nebeatminė, nė apie ką kita nebegalvojo, juto tiktai skausmą ir norėjo kaip nors greičiau prieiti lig namų. Galelį paėjėjęs, ataisėsdavo pagriovėje atsilsėti. Po valandėlės vėl pakildavo ir vėl vilkosi toliau. Bet jautėsi kaskart einąs silpnyn ir silpnyn.
— Kad bent ką nors sutikčiau — šnibždėjo — gal pavėžėtų...
Žvalgėsi aplinkui, bet ant kelio nieko nebuvo matyti, nė girdėti.
Rūkas dar sutirštėjo, nusileido žemiau ir apsiautė žemę, lyg damai, uždengdamas medžius, namus, tvoras. Kur tik pažvelgsi, visur aplinkui buvo baltos jūros, bekraštės, neišmatuojamos. Gilioje ne pertraukiamoje tyloje girdėti buvo tiktai Vincuko dejavimai; tarp balto rūko jo mažas juodas stuomenėlis tesijudino, lyg menkiausia žuvelė jūros platybėse. Tarp rūko sužibėjo silpnas žiburėlis. Vincukas pažino, jau priėjęs lig savo sodos.
Stonienė pati nebenumanė, kas tat yra, kad Vincukas taip ilgai negrįžta. Iš pradžios tarė, kad turbūt į dvarą bus užėjęs, gal kokios knygos gauti nuo panelės, ar šiaip ko. Bet praėjo viena ir antra valanda, kaip jau sutemo, o jo vis dar nebuvo, ir motina persigando.
— Gal kas bloga atsitiko, gal įsikirto kur — tarė vaikams. — Eisiu veizdėti, miškas netoli.
Ir jau buvo besivelkanti kailinius. Staiga subrazdėjo durys prieangyje, ir į trobą įėjo Vincukas. Nė žodžio neištaręs, metė kirvį į kerčią ir atsisėdo ten pat prie durų, ant trinkos pries ugnies.
— Dėkavoti Dievui — tarė Stonienė, kabindama atgal savo kailinius ant kablio. — Be reikalo būčiau valkiojusia nakties laiku... Ir kur taip ilgai užtrukai? Valkiojies kažin kur, o čia tu žmogus tik nerimą stauk be jokio reikalo! Ir kur gi buvai?
— Niekur, mamele, — atsiliepė silpnu balsu Vincukas.