Elzytė pribėgo prie jo ir, pastebėjusi aprištą ir kruviną koją, paklausė:
— Vinceli, kas gi tau pasidalė?
Tada jau ir Stonienė, prisiartinus prie ugnies, pamatė sužeistą koją.
— Kas čia tau pasidarė, Vinceli? — klausė. — Kam ta koja tokia kruvina?
— Persikirtau...
— A Jėzau, tu Marijelaite! Kame, parodyk! Eik, gulkis į lovą!
— Nebegaliu, mamyte!
Pamačiusi Vincuką toki silpną, kad nebegal pats nė paeiti, ir pastebėjusi jo išblyškusį veidelį ir pabalusias lūpas, Stonienė ėmė raudoti. Nuvedė jį i lovą, paguldė ir atrišo koją. Žaizda buvo didelė, kraujai ir dabar dar po truputį varvėjo.
— O Dievulėliau! — šaukė Stonienė. — Jei tik kaulo neperkirto! Kur dabar dingsiu, nelaiminga!
Vaikai, apstoję lovą, žiūrėjo į koją. Kazė verkė, du mažesniuoju ne labai dar beišmanė, kas čia per nelaimė, žiūrėjo, pirštus į burną įsikišę, ir gana. Stonienė, paėmusi iš kerčios voratinklio saują, uždėjo ant žaizdos, kad kraujai nustotu bėgę.