— Nebeišmanau, ko čia daugiau dėti! Kaze, bėk pas Pleikienę, paprašyk, kad tuojau ateitų!
Kazė išbėgo. Pleikienė buvo garsi visoj sodžioje daktarė. Nuo visų ligų turėjo ji «tikrų» vaistų, kaip pati sakydavosi. Tvirtino, būk visi daktarai tik — pjauną žmones, nieko neišmaną, jiems terūpi pinigai nuo bėdino žmogaus ištraukti, daugiau nieko. Ji viena temokanti gerai gydyti.
Netrukus atėjo ir garsioji daktarė. Stonienė puolė prie jos, prašydama gelbėti Vincuką. Pleikienė apveizdėjo koją, apčiupinėjo ir liepė atnešti karvės mėšlų.
— Apdėsiu mėšlais, aprišiu, tuojau išgis, pamatysi, — tarė.
— Pleikienėle, o kaulas ar neperkirstas? — klausė neramiai Stonienė.
— Gal, kiek yra įkirsta, bet ne labai, ne kiaurai. Karvės mėšlai tuojau pagelbės. Ir kaulai užauga nuo jų, kaip matai.
Kol ji apdėjo Vinco koją vaistais ir aprišo, Stonienė vis raudojo:
— Juto mano širdelė nelaimę! Kaip tik pradėjo temti, vis maniau sau, kodėl tas Vincukas negrįžta... Vis tarsi kas stumte stumė eit veizdėti. Kaip jis, nabagas, parsivilko taip toli su tokia koja!
Vincukas nieko nevalgė ši vakarą. Silpna jam buvo, galvą sopėjo, širdį pyko nuo garsiųjų Pleikienės vaistų. Išgėręs vandens stiklą, užmigo.
Bet nuolat budo nuo didelio skausmo. Ant rytojaus galvą mažiau beskaudėjo, bet koją kur kas didžiau. Negalėjo ištverti nedejavęs. Tečiaus pabudęs, tuojau pamanė apie savo akių ir paklausė motinos: