— Mamyte, ar pašėrei bėruką ir šėmargę? Ar gerai pašėrei?
— Pašėriau, pa! Nebijok!
— Ar pagirdyti neužmiršai?
— Kurgi užmirši?
Paskui paprašęs paduoti iš savo skrynelės suvyniotuosius į popierėlį pinigus, išėmė kapeiką ir padavęs ją Kazei, liepė eiti i dvarą pieno.
— Aš nebegaliu, turi tu eiti, juk Elzytė nebus be pieno.
Stonienė džiaugėsi suvalgius Vincukui pustorėlį kopūstų su mėsa. Atėjo Pleikienė. Vincukas skundėsi koja, sakė daugiau gelią, bet ji pasakė:
— Tai nieko nekenkia! Visados taip iš pradžios. Tai, mat, vaistai įeina į kaulus. Reikia vėl pridėti.
Apdėjo vėl ir išėjo. Bet Vincukas netikėjo jos daktaravimu. Juto jis koją sopant kaskart didžiau, įdėjus Pleikienei, pasišaukė motiną ir prašo:
— Mamyte, aš nenoriu tos Pleikienės! Nė ji išmano ką, nė nieko! Iš kur ji gal ką mokėti? Prasta boba, nė ji skaityti moka, nė ji žino, kaip reikia gydyti. Verčiau nueik pas panelę ir paprašyk vaistų. Ji duos gerų, tuojau pagysiu. Nueik, mamyte!