Ir tuojau moteriškės ir seniai, kurie negalėjo mušti kryžiuočių, pradėjo vilkti medžius ir krauti ant kiemo laužą. Paskui moters nešė visa, ką tik kas turėjo brangaus, ir dėjo ant laužo. Dėjo šilkinius rūbus, dėjo aukso žiedus ir auskarus, dėjo sidabro indus, dėjo gintarų saitelius — viską, viską, kad vokiečiams nieko nepaliktų. Sudėjusios, uždegė laužą.
Paskui ėmė krauti kitą, didelį. Ilgai krovė, ir jau bebaigiant krauti, atbėgo kareiviai nuo mūrų šaukdami, kad kryžiuočiai griauną jau mūrą ir netrukus įeisią. Tada prasidėjo baisus daiktai. Motinos, surinkusios savo vaikus, bučiavo juos ir verkdamos dūrė juos ir negyvus metė ant laužo. Uždarusios visus, lipo ant laužo kartu su savo vyrais. Užlipę vyrai dūrė pačias, o paskui kišo sau kalavijus į šonus. Ir ant laužo augo ir augo vis kūnų krova. Ant galo užlipo kunigaikštienė Rida ir pati sau įsidūrė kalaviją į pat širdį.
Pasiliko tiktai Margelis ir Laimutė. Margelis, būdamas pilies kunigaikštis, turėjo ant pat galo apleisti savo vietą. O Laimutė būtinai norėjo numirti kartu su mylimuoju vyru. Graži, kaip žiedas, išbalusi, lig lelija, stovėjo ji šalia Margelio ir drebančiomis rankomis padėjo jam uždegti laužą.
Paskui užlipo ir juodu. Ir uždarė Margelis savo mylimiausiąją Laimutę... Turėdamas ją, nebegyvą jau, viena ranka, antrąja įsikišo sau kalaviją į krūtinę...
Kryžiuočiai, įsigrūdę į pilį, rado laužą visą liepsnose. Ir jų kietos širdys, matant toki narsumą ir karžygiškumą, susigraudino ir nusigando.
Taip tai gynė tėvynę kitąsyk mūsų protėviai, Vinceli! Taip kitąsyk lietuviai mylėjo liuosybę!. ..
XII
Pleikienė supyko pamačiusi pas Stonienę panelės vaistus. Pasakius Vincukui, jog nuo panelės vaistų jam geriau pasidarė, ji tarė apmaudinga:
— Na, na, pamatysi! Bus tau geriau! Didelis daiktas, kad čia tuojau tau žaizdą užgydys, o visą ligą į kaulus įvarys! Nuo mano vaistų būtų dar paskaudėję koją, bet užtat iš kaulų būtų išvaryta liga. O dabar, pamatysi: koja užgis, bet skausmas į kaulus įsimes. Atminsi mano žodį!
Vincukas šypsodamas klausėsi tų žodžių ir nemaž nesibijojo. Ėjo vis geryn ir geryn. Ilgu jam buvo lovoje, norėtų atsikelti ir pavaikščioti nors po trobą, bet panelė pasakė, būtinai reikią pagulėti kelias dienas, tad veikiaus išgysiąs. Todėl kentėjo. Greit užmiršo ir apie nuobodumą: paėmė skaityti knygelę, kurią jam buvo atnešusi panelė. Buvo ten parašyta apie tėvynės meilę. Vincukui taip ji patiko, jog užmiršo ir apie skausmą, ir apie tai, jog gulėti nuobodu, tik vis skaitė ir skaitė, sėdėdamas į priegalvį atsirėmęs. Skaitė apie tai, kas tat yra tėvynė, kaip reikia ją mylėti, kaip dėl jos darbuotis; buvo ten ir apie tai, kaip senovėje mūsų protėviai mylėjo tėvynę ir tarnavo jai, ir kad mes, būdami jų vaikai, turime sekti jų paveikslą, jog žmogus, kurs savo paties nauda tesirūpina ir savo tėvynės nemyli, yra lyg gyvulys, kursai savo motinos nepažįsta paaugęs, ir tiktai rūpinas, kaip paėsti ir pagerti. Pavargęs beskaitydamas, Vincukas atsiguldavo ir užmerkęs akis galvojo apie tai, ką buvo perskaitęs. Neapsakomai malonu ir linksma jam rados žinant dabar, kas yra jo tėvynė, ką reikia dirbti, ją mylint. Jis jau nebebus, kaip tas gyvulys, nesirūpis tik, ką pavalgys, jis nori būti, kaip tie senovės didvyriai, kurie taip mylėjo tėvynę, jog net savo galvas už ją dėjo; dabar žinosis esąs lietuvis ir turįs mylėti ir ginti savo kraštą ir savo krašto žmones. Kaip būtų malonu eiti į karą su tokiais didvyriais! Užsidėtų ant galvos tokį spindintį varinį šalmą, kaip Margelis, kad turi ant to paveikslo, kurį rodė panelė, prisikabintų prie šono aštrų kardą, pasiimtų į ranką smailią raguotinę ir sėdęs ant bėro žirgelio patrauktų su kitais kareiviais ant priešininkų... Kad muštų, tai muštų! Neatiduotų nė mažiausio tėvų žemės plotelio, gintų tėvynę, kaip Margelis savo pilį ligi gyvas... Jau jis tiems bjaurybėms kryžiuočiams parodytų!.. Bet kur dabar eisi, su kuo kariausi?! Nebėra jau nė tų narsiųjų kareivių, nė tos galingosios tėvynės, nieko! Knygelėje parašyta, jog dabar kitokiu būdu reikia tėvynei tarnauti, jog ir dabar kad ir nekariaujant ir nesimušant galima padaryti tokią pat naudą tėvynei, kaip anieji senovės didvyriai kad padarydavo... Jis jau žinosis ką darysiąs...