— Mokysiu būtinai vaikus, pats prasimokęs geriau; mokysiu juos, kaip reikia mylėti tėvynę ir jai tarnauti... Tat jau ir bus iš manęs nauda! O per visą savo amžių, kiek tai vaikų galėsiu aš išmokyti, oje!
Ir vėl skaitė toliaus knygelę, ir vėl paskui mąstė. Jo mintys lėkė į anuos tolimuosius senovės laikus, kada Lietuva buvo tokia galinga ir plati; atsiminė visus garsinguosius karalius ir kunigaikščius, kurie senovėje valdė Lietuvą.
Panelė rodė jų paveikslus, Vincukas prisižiūrėjo į juos gerai, ir dabar jie stovi jo akyse, kaip gyvi. Štai Gediminas — kurs apie geležio vilką sapnavo ir Vilniaus miestą pastatė; štai Kęstutis — širvu žirgu vedinas, gražius plieno šarvus užsimovęs, ant pečių puikią lokeną užsimetęs — tas pats Kęstutis, kurs gražiąją Birutę, prastą Palangos mergelę, pasiėmė už pačią, o štai ir Vytaudas... Tasai visų gražiausias: jaunas ir gražus, galvą variniu šalmu apsidengęs, ant jos kyši ilga erelio plunksna, rankoje turi šviesų kardą, su kuriuo grūmė neprietelius. Ir dainoje, kurią jis išmoko, pasakyta:
Ten Vytaudas didis garsiai viešpatavo
Ir pikto kryžiuočio sulaužė ginklus...
Panelė sakė, kad Vytaudas buvęs visų Lietuvos karalių garsiausias; prižadėjo paskui daug daug apie jį pasakyti, bet jis dar maža ką apie jį težino. Kad kuo greičiausiai pasakytų! Vytaudas jam visų didžiausiai patinka — toks gražus ir taip jo visi priešininkai bijojo!
— Kiek tai, mat, garsingų vyrų yra buvę Lietuvoje! Numirę, turbūt, pamatysime juos visus antrajame pasaulyje... Atėjus mūsų vėlėms tenai, gal jie paklaus: „Mes gynėme tėvynę visą savo amžių, o kuo jūs jai tarnavote?”. Neduok Dieve, kokia gėda būtų, kad reiktų atsakyti: „Nė mes žinojome, kas ta tėvynė, nė mes jai tarnavome!”. O Jergutėliau! Ne! Aš jau tos gėdos nenoriu!...
Ir taip sau mąstė Vincukas per kiauras dienas, lovoje gulėdamas ir sėdėdamas. Bet skrajodamas senovės laikuose ir antrajame pasaulyje neužmiršo tečiaus ir kasdieninio gyvenimo. Dažnai siuntinėjo Kazę i tvartą, liepdamas pagirdyti bėruką, pakreikti šiaudų, užkišti šieno; klausinėjo nuolat, ar neužmiržo pažerti šėmargės ir avies; ir nors motina ir Kazė veizdėjo ir šėrė, vis jam rodėsi, jog nebe taip, kaip jis pats, jog bėrukas suliesės per jo ligą.
Sekmadienį vėl atbėgo panelė. Perrišdama koją, paklausė:
— Ar skaitei knygelę, mano atneštą?