— Perskaičiau jau tris sykius, — atsakė Vincukas.
— Oho! Greitai! Matyt, jog patiko, ką?
— Kur nepatiks!
Vincukas norėjo pasakyti, kas jam taip patiko, bet neišdrįso.
— Gerai, kad patiko — sakė panelė, — bet to negana; ji ne vien tam parašyta, kad patiktų, reikia daryti taip, kaip ten parašyta.
— Aš ir noriu taip daryti — atsiliepė nedrąsiai Vincukas. — Žadėjau prašyti tamstos, kad mokytumei mane ne tik tą žiemą, bet dar antrą ir gal dar ilgiau... Norėčiau mokyti kitus vaikus mūsų sodžioje... Žiemą galėčiau...
— Ar matai, koks tu gudrus! Taip greit išradai sau darbą tėvynei tarnauti!
— Vyras mano Vincelis! Kurgi aš tavęs nenorėsiu mokyti, Vinceli! Jok man pačiai didelis džiaugsmas mokyti tokį gerą gabų vaikiną, kaip tu. Labai gerai tavo sumanyta, vaikeli; mokydamas atneši tėvynei nesuskaitomą naudą. Bet, kad nauda būtų kuo didžiausia, reikia tau pačiam daugiau žinoti, todėl mokysiu tave per kokias tris žiemas; tada jau būsi toks mokytojas, kad bus miela, malonu!
Vincukas, šypsodamas iš didžio džiaugsmo, bučiavo panelei rankas, dėkodamas už prižadėjimą mokyti. Panelei išeinant, paklausė dar:
— Panele, ar aš jau galiu atsikelti?