— Ne, balandėli, pagulėk dar porą dienų, aš jau pasakysiu pati, kada reikės!
Vos tik pradėjo temti, atbėgo berniukai iš sodžios, kaip buvo susitarę pereitą savaitę.
Matyti, patiko jiems labai Vincuko pasakojimas, nes ne tik nė vieno nestigo iš būrelio, bet dar nauji du prisidėjo. Net Pleikių Antaniukas nepasiliko namie. Vincukas, pamatęs jį, nusijuokė:
— Ar matai tiktai, ir Antaniukas yra! Ko gi tu atėjai, Antaniuk? Jog sakei — neverta esą klausyti tokių niekų, kažin kieno pramanytų!
Antaniukas sugėdintas, bet nenusileisdamas, tarė:
— Et, kartais galima dėlto pasiklausyti... Ką gi daugiau dirbsi!
Visų pirma vaikai pradėjo klaustis Vincuko, kaip jam ta nelaimė su koja atsitiko. Vincukas pasakojo visa, kaip buvo. Berniukai jo dideliai gailėjosi.
— Et — sušuko Antaniukas, — rodos, ūkininkas vadiniesi, o kirsti dėlto nemoki! Tai kam kirtai į koją? Toks čia ir kirtėjas, ne į medį kerta, bet į koją!
— Atsitinka tokia nelaimė ir geriausiems kirtėjams — atsakė Vincukas.
— Ajau! Kodėl gi aš neįsikirtau niekados? O kiek kartų kirtau!