Vincukas atminė, ką panelė sakė, kad negražu yra pačiam save girti. „Tegu kiti giria tave, jei ką gerai darai, o tu pats nesidingok kažin koks gudragalvis esąs, nes visados atrasi pasaulyje žmogų, kurs geriau už tave padirbs tą patį daiktą” — taip buvo sakiusi panelė. Bet nieko nepasakė jau Antaniukui, nenorėdamas bartis.
Prisišnekėję vaikai nutilo, ir Vincukas pradėjo apsakinėti apie Margelį. Kaip manydamas piešė kryžiuočių bjaurumą, lietuvių drąsumą, Margelio pasišventimą; taip gražiai sakė, tarsi pats ten buvęs ir viską matęs. Vaikiukams tas pasakojimas patiko dar didžiau už pirmąjį.
XIII
Tuo tarpu atėjo seniai laukiamas, linksmas atsitikimas. Pirmadienio rytą, Vincukui pabudus, Stonienė, kuri jau seniai bruzdėjo po trobą, pasakė linksmu balsu:
— Pas mus balius šiandien, Vinceli! Įspėk koksai?
— Aa! Bene šėmargė vedė? — sušuko Vincukas.
— Taigi? Kad žinotumei, toks didelis, gražus veršis, šėmargis kaip ir motina.
— O, Jerguteliau! Ar ir su žvaigždele ant kaktos, kaip motina?
— Neapžiūrėjau taip jau labai — atsakė juokdamasi Stonienė.
— Vaikai, vaikai! — šaukė Vinockas — kelkitės! Šėmargė vedė!