III
Laikas vis bėgo ir bėgo. Atėjo Stoniui ir šipkartė iš Amerikos. Prisiartino Švenčiausiosios Panelės Užgimimo diena. Ant rytojaus po tos šventės Stonis žadėjo išvažiuoti — lig Varnių savo arkliu, iš ten gi kartu su keliais dar vyrais į Prūsus. Stonienė sukrovė vyro daiktus į ryšį, pridėjo valgio kelionei. Ištraukė vargšė, ką turėjo geriausia: dėjo geltoną sūrį, sviesto abrinėlį, dešros galelį, lašinių rėžį, ir ašaros nenustabdomos ėmė lietis iš akių. Pavakariais susėdus visai šeimynai valgyti vakarienės, nebegalėjo tvertis bėdina moteriškė ir ėmė balsu raudoti:
— Paskutinį kartelį susėdome visi prie stalo! Dievuliau tu mano! Tuščia bus tavo vieta, viena paliksiu našlaitė su vaikais, viena, kaip paukštelis!
— Cit, Onele! — ramino ją Stonis, bet pačiam sužibėjo ašaros akyse — Cit, nebliauk, gana! Ir ko čia taip raudoti? Juk ne mirti einu. Dievas duos, sugrįšiu... Ar nepareina iš Amerikos?
Vaikai, pamatę motiną verkiant, ėmė taip pat verkti, trindami akis kumsčiomis. Stonis pasisodino mažiausiąją mergelę ant kelių, kitus apkabino rankomis, bučiuodamas.
— Žiūrėkit, vaikai, būkite geručiai! Klausykite mamelės, nedykaukit! O tu, Vinceli, atmink, ką sakiau: globėk juos, padek mamelei, neužmiršk, kad aš tave savo vietoje palieku. Ar neužmirši, Vinceli?
— Neužmiršiu! — atsakė verkdamas Vincukas.
— Na, Žiūrėk!
— Tik parašyk tuojau nuvažiavęs — tarė vėl Stonienė. — Ir paskui rašyk dažnai! Juk mes lauksime žinios nuo tavęs, lygu saulės...
— Rašysiu, rašysiu. Bet ir tu neužmiršk. Nueik į dvarą, panelė tau visados parašys.