Ilgai tą vakarą sėdėjo jie taip besikalbėdami. Niekas nenorėjo gulti, kiekvienas troško kuo ilgiaušiai pabūti su tėveliu paskutinį vakarėlį. Ant galo vaikai ėmė snausti ir sumigo; laikas bavo gulti ir visiems. Bet ilgai negalėjo užmigti Stonis tą naktį. Liūdnos, sunkios mintys lakstė jam po galvą, spaudė Širdį, lyg akmuo. Dar kelios valandos ir jau reikės važiuoti... Palikti viską, viską: brangią pačią9, mielus vaikelius, savo kraštą, žmones, trobą! Dieve, Dieve! O ten viskas bus svetima — svetimi žmonės, svetimas kraštas, svetima kalba... Čia myli jį tiek širdžių, rūpinasi jo laime — ten gi jis vienas bus, kaip paukštis iš lizdo išmestas, kaip lapas nukritęs nuo gimtosios šakos... Ar jis susirgs, ar liūdnas bus, ar nelaimingas — niekam nieko nerūpės, niekas apie tai nepagalvos...
Kiekviena kertelė čia pažįstama, kiekvienas paukščio balsas žinomas... Kiekvienas kerelis, lyg senas draugas, kartu išaugęs... Čia ta juoda žemelė, jo tėvų ir jo paties prakaito prisisunkusi, penėjusi jį tiek metų, tiek metų! — Dėl vaikų, dėl pačios! — šnibždėjo patyliais, ramindamas save — Užsidirbsiu — pareisiu... Vaikams bus geriau, Onelė nebevargs taip...
Seniai jau gaidžiai buvo pragydę, kada Stonis užmigo. Trumpai pamiegojęs, atsikėlė ir pavalgęs pusrytį, išbučiavęs vaikus ir pačią, apsiliejęs ir aplietas ašaromis, raudų lydimas... išvažiavo.
IV
Liūdna rados Stonių troboje, tėvui išvažiavus. Stonienė verkė bruzdėdama po namus; bet nebuvo laiko labai raudoti ir dejuoti: pasilikus vienai, ant jos pečių užvirto daugiau darbo.. O čia dar atėjo ir bulbėkasis. Vincukas metė jau bandą ganęs, nes reikėjo namie padėti motinai. Kartu su ja kasė bulbes, pavakariais gi, pasikinkęs arklį, vežė namo! Šypsančiu veidu ir blizgančiomis akimis kinkė bėruką, pasikinkęs tvirtai stovėjo ratuose, nustūmęs kepurę ant viršugalvio ir šaukdamas ant arklio. Visą savo vieką ištempęs, krovė į ratus, motinos padedamas, bulbių maišus, net raudo jo liesas veidelis. Paskui prikrovęs vežimą klausė motinos:
— Mamele, ar aš neturiu vieko, ar nepajėgiu? Ką?
— Kur neturėsi! Bet vis dėlto viščiukas dar tu!
Ak, ką jisai duotų, kad to vieko kuo daugiausia turėtų! Kad galėtų, kaip įaugęs vyras, arti ir pjauti, ir kulti!
Pasikinkęs arklį į žambį, rimtai ėjo į bulbyną, išaukšto žiūrėdamas į sutiktus vaikus. Užkalbinus jiems, atsakydavo drūtu balsu.
— Netauzykit! Laiko neturiu, juk matote, kad arti einu!