Drebančiomis nuo didžio vieko ištempimo rankomis valdė savo žambį, stengdamasis išvesti kuo tiesiausią vagą, nuolat dairydamasis, kaip išrodo ta jo vaga. Ir širdis jam pašoko iš džiaugsmo, kada moteriškė, kasanti bulbes ant kaimyno rėžio, sušuko:
— Ar matai, koks darbininkas! Didelė čia bėda molynai, turint toki ūkininką!
Bet iš antro rėžio Šileikienė, visų žinomoji pa šaipa, atsiliepė:
— Ūkininkas, tai ūkininkas! Gaidys, rasit, gilesnę vagą iškastų, bet višta — ne!
Susispaudė Vincuko širdelė. Bet raminosi: „Et jau ta Šileikienė! By10 tik išjuokti visus, niekam nedovanos! Ar negeros vagos, ko bereikia?!”.
Pasilikęs tėvo vietoje, visai persimainė. Tėvo žodžiai: «Pasiliksi mano vietoje, esi vyriausias, turi globėti motiną ir mažesnius vaikus», visados stovėjo jam galvoje. Pirma, būdavo, dažnai erzinasi ir susipeša su savo mažesniuoju broliu ir seserimi, — dabar gi, susibarus jiem, tuojau eina «taikinti», aiškindamas, jog bartis ir peštis negražu, jog reikia geruoju gyventi. Motinai pradėjus verkti, ne tik neverkdavo pats kartu, kaip seniau būdavo, bet ramino ją guosdamas, kad tėtis sugrįšiąs, kad Amerikoje būsią jam gera, kad iš ten parnešiąs pinigų. Tapęs «ūkininku», besidarbuodamas po savo gyvenimą, tarėsi tikrai esąs suaugęs vyrus. Atsimindamas, kaip ką darydavo tėvelis, ir pats dabar taip darė. Tik visa jo bėda buvo, jog negali dar visų darbų pats nudirbti. Rugienas11 tėvas buvo jau užaręs, bet reikėjo dar javus iškulti. Nors didžiai širdį skaudamas, turėjo prisipažinti neatliksiąs to darbo pats vienas. Motina susitarė su vienu kaimynu, kurs žadėjo ateiti iškulti su Vincuko pagalba; už tatai prižadėjo jam duoti truputį grūdų.
V
Jau antras mėnuo ėjo nuo Stonio išvažiavimo. Stonienė seniai jau pradėjo laukti laiško ir negaudama raudojo. Ant galo12 vieną ketvirtadienį Šileikis, nuvažiavęs į turgų, į Luokę, rado krasoje13 laišką. Vincukas, pamatęs jį parvažiuojant, išbėgo, kaip buvo papratęs, patikti ir, gavęs laišką, tekinas įpuolė į trobą.
— Mamele, yra laiškas nuo tėčio!
Stonienė pašoko nuo suolo.