— Ak, Dievuliau! Kas gi dabar perskaitys! Eikime pas Zykų, Jonukas juk paskaito.
Ir tuojau nubėgo kartu su Vincuku į sodžios galą pas Zykų, kurio sūnus mokėjo šiek tiek rašyti. Bet jo nebuvo namie. Motina pasakė, būk turįs netrukus pareiti, ir Stonienei reikėjo laukti. Atsisėdo vargšė su Vincuku, žiūrėdama vis pro langą, ar nepareina Jonas. Nepareina ir nepareina... O čia širdis dreba, taip nori kuo greičiausiai patirti, kas tenai parašyta, taip nori!.. Turi štai laišką rankose, turi surašytus tėvo ir vyro žodžius, ir nieko negali suprasti, nieko išgirsti... Ant galo parėjo Jonas ir perplėšęs laišką, ėmė skaityti. Skaitė jis pamažu, tankiai14 apsirikdamas, kraipydamas žodžius. Bet vis dėlto galėjo suprasti, jog Stonis privažiavo Ameriką laimingai, jog sveikas dabar ir linksmas, nes gavo tuojau gero darbo anglių kasykloje; moka jam labai gerai, sunkiai reikia dirbti, bet užtai ir valgis ir namai šimtą sykių geresni esą, kaip Lietuvoje. Rašė dar, kad esąs pastigęs15 savo pačios ir vaikų, prašė rašyti jam, neužmiršti jo; pabaigoje įdėjo krūvą labų dienų ir graudingų pasveikinimų visiems pažįstamiems. Stonienė verkė graudžiomis ašaroms, ir Vincukui, nors «ūkininkas» stengėsi neverkti, žibėjo akyse ašaros.
— Mažilėlis tas mano! Nabagėlis! — šnibždėjo verkdama Stonienė.
Padėkojusi už perskaitymą, išėjo. Namie ėmė apsakinėti vaikams, ką rašo tėvelis,
— Kasžin, ar toli ta Amerika? — paklausė Juozukas.
— Žinoma, toli — atsakė Vincukas. — Per tokias jūras reik važiuoti, kad baisu! Nedėlią16 turi važiuoti, kol antrą kraštą pamatysit!
— A Jergutėliau! Tai kaip mūsų laiškas neįkrito į tas jūras?
— Kvailys! Juk, turbūt, kokiame maiše ar skrynioje veža, ne taip!
Po vakarienės, Stonienė liepė vaikams padėkoti Dievui, kad tėveliui leido laimingai nuvažiuoti ir darbo gauti. Visi atsiklaupė eilėje ir kalbėjo paskui motinos poterių žodžius, sudėję rankeles ir įsmeigę akis į kybančius ant sienos šventųjų paveikslus.
Ant rytojaus prasidėjo naujas rūpesnis — reikėjo atrašyti. Vincukas patarė mamai eiti į dvarą ir paprašyti panelės parašyti. Stonienė sutiko. Tik pirmiau reikėjo dar nusipirkti popieriaus ir kuvertas17, nes to prašyti panelės negražu. Po pietų Vincelis išėjo tų mažmožių į Užventį. Eidamas vis galvojo, kaip tai negėra nemokėti nė skaityti, nė rašyti. Žmogus lyg aklas esi, paimi laišką ir nieko neišmanai. Kaip dabar būtų gėra, kad jisai mokėtų pats parašyti tėveliui. Parašytų ilgą laišką, surašytų visa, ką tik norėtų... Nereikėtų prašyti panelės... Ir tėvelio laišką galėtų sau skaityti daug kartų, kasdien... Taip malonu klausytis, rodos, kad pats tėvelis kalba... O dabar — perskaitė tas Jonas vieną kartą ir tai dar kažin kaip, ir gana! Ak, kaip jis norėtų išmokti!