Paskaityti ant knygos Vincukas truputį mokėjo, motina per kelias žiemas buvo jį jau į kelias litanijas įstačiusi, bet rašytinių litarų18 jisai visiškai nepažino ir nebuvo matęs.
Ant rytojaus Stonienė apsivilko nauju sijonu, užsirišo ant galvos gražų skepetėlį ir nuėjo į dvarą. Neilgai tetrukus, sugrįžo.
— Panelė parašė laišką, — tarė įėjus į trobą — ir šiandien tuojau išsiuntė į pačtą19. Pone Dieve duok jai sveikatėlę!.. Ir gerumas jos!..
— Ar įrašė, kiek bulbių gavome? — paklausė Vincukas.
— Įrašė, įrašė! Daug prirašė, pilną popierių... Sako, negalima esą tuščio siųsti...
— O ar įdėjo, kad aš pats šatrus vežiau?
— Ką ten dės visokius niekus! Užmiršau ir pasakyti.
— Et, tiktai! — tarė Vincukas nuliūdęs — kad aš mokėčiau rašyti, įdėčiau visą, ką tik panorėčiau...
— Nori — gali išmokti. Ar žinai, ką panelė sakė? Klausinėjo, kiek tu turįs metų, kaip ūkininkauji, ir sako: „Didelis berniukas, reikia jam, sako, mokytis. Išmoks rašyti, galės, sako, pats tėvui parašyti; teateinie, sako, pas mane kasdien, laiko turėdamas”. Sakau jau, tos panelės ir gerumas!
Vincukas pagaliaus nuo suolo pašoko, tą motinos kalbą išgirdęs.