Apsegė jas žaliais dryžais sijonėliais, baltais marškinėliais plačiomis rankovėmis, juodomis strukelėmis (kiklikais50 su klostymais aplinkui); pririšo baltai-raudonas prijuostėles, ant kaklo pakabino gintarų šniūrelius; paleido plaukus, ant galvų uždėjo rūtų vainikėlius. Mergelės žiūrėjo į didelį veidrodį, kybantį ant sienos, stebėjosi, negalėdamos pačios save pažinti; taip jos pačios sau patiko, jog negalėjo atsitraukti nuo veidrodžio, vis tik, rodos, žiūrėtų ir žiūrėtų be galo. Berniukai taip pat turėjo apsitaisyti vienodai — pilkais miliniais drabužiais ir naginėmis.
Tuo tarpu sutemo; pradėjo rinktis žiūrėtojai. Kambarys buvo nemažas, bet prisirinko tų žiūrėtojų tiek, jog nė vienos kerčios tuščios nebeliko. Vieni sėdėjo, tie gi, kuriems nebuvo suolo, stovėjo. Atėjo visi dvaro kumečiai su savo vaikais, ir iš aplinkinių sodų atbėgo vaikai su motinomis, kai kurie su tėvais. Ne tik vaikams, bet ir įaugusiems žmonėms įdomu buvo pamatyti, kokias ten kamedijas rodys tame dvare. Atėjo ir ponas su ponia, ir klebonas su kamendoriumi, ir atsisėdo priešakyje, prieš pat uždangą. Abudu ponaičiai atsistojo prie uždangos — atitraukti jos, kada reikės. Tada panelė įsivedė vaikus pro antras duris tiesiai už uždangos, ir sustatė gražiai į būrį, nustačiusi pati atsistojo viduje. Ponaičiai nutraukė uždangą, ir būrelis uždainavo:
Lietuva, tėvynė mūsų, tų didvyrių žemė,
Iš praeities tavo sūnus te stiprybę semia,
Tegu tavo vaikai eina vien takais dorybės,
Tegu dirba dėl naudos tau ir žmonių gėrybės,
Tegu saulė Lietuvos tamsybes prašalina,
Ir šviesa, ir tiesa mus žinksnius telydi.
Tegu meilė Lietuvos dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos vienybė težydi.