*
Iš pradžios vaikams labai nedrąsu buvo, tiek žmonių prieš save pamačius. Balsai skambėjo silpnai, drebėdami, bet, girdėdami panelę drąsiai dainuojant, įsidrąsino ir jie, ir graži daina plaukė balsiai, skambėdama lyg vargonai. Pabaigus, ponai ir kunigai ėmė ploti delnomis, šaukdami: „Bravo! bravo! Dar kartą! Dar kartą!”. Vaikai, pamatę ponus taip darant, pradėjo ir patys rankomis ploti; pasidarė didelis triukšmas. Nutilus visiems, dainininkai dar kartą padainavo tą pačią dainelę.
Pabaigus ponaičiai užtraukė uždangą, ir pradėjo taisyti gyvąjį paveikslą. Pasirodė «Vaidilaitės».
Iš žiūrėtojų nedaug kas težinojo, kas per paukštis tos vaidilaitės; todėl, prieš padarant tą paveikslą, panelė atsistojusi ant aukštumėlės, prie uždangos, paaiškino visiems, jog vaidilaitės buvo tat tokios mergaitės, kurios senovėje, kol dar lietuviai buvo stabmeldžiai, šventąją ugnį sergėjo. Lietuviai, mat, stabmeldžiai būdami, kūreno ugni savo dievaičiams ant garbės; ta Šventoji ugnis rusėjo51 keliose vietose, kaip antai ant Šatrijos kalno, ant Birutės kalno Palangoje. Kad ugnis niekados nė valandėlei neužgestų, prižiūrėjo ją vaidilaitės. Pašventusios savo gyvenimą tarnauti dievaičiams, jos apsižadėdavo niekados netekėti, gyveno prie tos vietos, kur rūko ugnis, ir sergėjo ją paeiliui.
Pabaigus panelei savo kalbą, pasikėlė uždanga, ponaičiai uždegė tam tikras bengalines ugnis, kurios apipylė raudona šviesa visą aukštumėlę už uždangos, ir žiūrėtojų akims pasirodė gražus paveikslas. Buvo tat tankus eglynas; viduryje tuščia vieta, toje vietoje aikštėjo sudėtas iš plytų aukuras, ant jo rusėjo ugnis. Aplink aukurą susirinko šešios vaidilaitės: viena stovėdama prie pat aukuro, metė į ugnį medžio pagalį, antra atsistojusi po egle susimąstė, įsmeigusi akis į tolybę — rasit, manė apie savo namelius, kuriuos turėjo pamesti, pasišvęsdama dievaičiams; kitos sėdėjo ant žemės aplink aukurą. Visos buvo baltitelaičiai apsidariusios, žaliais rūtų vainikėliais ant galvų. Mergaitės, panelės išmokytos, labai gerai vaidino tą paveikslą: stovėjo, lyg negyvos, nėviena nė pirštu nepajudino, nė akimis nemirktelėjo. Iš tolo išrodė, tarytum čia negyvi žmonės, bet gražus paveikslas. Tarp žiūrėtojų pakilo šauksmai, visi ėmė šnibždėti:
— O Jergutėliau, kaip gražu! Kaip gražu! Mamaite, veizdėk, veizdėk, kaip ugnis rūksta!
— Kokios gražios tos vaidilaites! Ak tu, Dievuliau, sakau tiktai!
— Mamele, žiūrėk, be ne mūsų Kazė ta, kur stovi po egle? — Klausė motinos Juozukas.
— Kažin! Gal ir Kazė... Sunku pažinti, taip pasipuošusi. Nuo tos raudonos šviesos viskas kitoniškai išrodo, gražiau.
— Ir reik, mat, taip stovėti, kaip negyvoms! Kaip tik paveikslas koks!