Vaidilaitės taip visiems patiko, jog visi tik žiūrėtų ir žiūrėtų. Bet neilgai tegalėjo džiaugtis jomis. Po kokių dviejų minučių nusileido uždanga ir uždengė paveikslą.
Netrukus vėl pasikėlė, ir nedrąsiai žengdamas išėjo Vincukas savo eilių pasakyti.
Buvo apsidaręs taip pat, kaip ir pirma, kada dainavo, pilkais miliniais drabužiais ir baltais autais su naginėmis, net išbalo nuo didžio susijaudinimo. Baimės paimtas užėjo ant aukštumėlės. Pažvelgus į kambarį ir pamačius tiek žmonių ir visų arčiaus ponus ir kunigus, jį apleido paskutinė drąsumo kibirkštis. Norėjo atgal bėgti nuo aukštumos: jam rodėsi, jog viską užmiršo ir nė žodžio iš savo eilių nebegalės pasakyti. Bet buvo taip baisu tik trumpą valandėlę. Tuojau, susirinkęs visą savo drąsumą, pradėjo kalbėti išpradžios truputį drebančiu balsu, paskui kaskart drąsiau :
Myliu aš tėvynę,
Šalį didžiavyrių,
Kur žyd išsiplėtus
Tarp žaliųjų girių.
Myliu aš senelių
Kaulus čia pasėtus:
Jie turtas tėvynės