— Il as, il as — pritarė Elzytė.
— Eikit, jus, eikit, viščiukai! — juokėsi motina. — Jums geriausia bažnyčia bus lovoje!
— Nepaeina dar kaip reikiant, o mat užsimanė į prisikėlimą eiti!
Petriukas, suraukęs baisiai veidą, pradėjo verkti; Elzytė taip pat žadėjo jam pritarti. Bet Monika sušuko linksmu balsu:
— Ei, vaikai! Ko jums verkti! Mums čia bus geriau namie! Pasidarysime gražų stalą, pasivalgysime rytoj rytą pyragų. Šeimininkausim sau! Kas ten bažnyčioj? Šalta, žmonių daug, suspaustų jus dar!
Vaikai pamažu nusiramino. Tuo tarpu Stonienė plušėjo kaip galėdama po trobą, norėdama greičiau pabaigti savo darbus.
Po kiek laiko viskas buvo pritaisyta Šventoms Velykoms: troba švari, suolai ir langai blizgėjo, kaip auksas; grindys buvo išbarstytos smulkioms, geltonoms smiltimis, stalas užklotas baltitelaite kaip sniegas staltiese, ant lovų gulėjo margi užtiesalai. Paskui Stonienė apsidarė pati ir apdarė Kazę — taip apsidarė, net iš tolo visa spindėjo! Ištraukė iš savo skrynios gražiausią šilkų skepečiuką, užsivilko visų žaliausiąjį sijoną, prisirišo balčiausią, plačiausiai išrašytą prijuostę. Kazė nesitvėrė džiaugsmu, motinai mėlynus karolius jai ant kaklo pakabinus, ir nuolat kraipė galvą, norėdama juos pamatyti. Stonienė paėmusi baltą skepečiuką, įdėjo į jį pyrago gabalą, keletą kiaušinių, kąstinio ir druskos, kad kunigas pašvęstų bažnyčioje. Visi vaikai būtinai norėjo, kad jų kiaušinius pašvęstų, ir kiekvienas įdėjo po vieną į ryšelį. Taip prisitaisę ir pasipuošę išėjo į Užventį.
Buvo jau pavakarė. Saulė buvo jau nusileidusi. Vakaruose raudonavo ilga ir plati juosta; iš apačios juosta buvo šviesesnė, aukščiaus rausva, dar aukščiaus geltona, lyg gintarų karoliai, paskui — žydra, paskui vieninosi su visu dangumi aiškia mėlyna spalva. Skaistus buvo dangus, tarsi ir Viešpats Dievas, kaip geras Šeimininkas, liepė savo angelams jį švariai iššluoti prieš Velykas. Tik nuo rytų pusės kybojo du-trys debesėliai — mažučiai, visi nuraudę, lyg iš didelės gėdos, kad prieš tokią didžią dieną drįso sutepti dangaus mėlynę. Oras buvo šiltas ir romus. Grioviuose pakelėje žaliavo jauna, minkšta žolelė, po kerais, šen ten mėlynavo ir baltavo pirmieji žiedai. Ant medžių sprogo jau pumpurai. Laukai skambėjo nuo vėversių giesmelių. Visur kvepėjo pavasariu. Vincukui rodėsi, jog visa žemė šį vakarą kitoniška, kaip visados, jog ir ji prisirengusi prie tos linksmiausios šventės ir duoda garbę Viešpačiui už Jo kančias ir prisikėlimą. Buvo jam taip linksma, taip gera. Štai praėjo žiemos šalčiai, darbuosis laukuose, pats ūkininkas... Štai visi sveiki ir linksmi, tėveliui gerai klojasi... Ak, kaip gerai! O dar atminus, jog jau galas pasninko ir rytoj jau prisidroš mėsos ir pyragų sa kąstiniu — širdis jam kuone plyšo nuo didelės laimės ir linksmumo! Įmanytų šokinėti ir dainuoti, kiek galėdamas .
Bažnyčia nebuvo dar labai pilna; padėję ryšelį už krotų, ant mažojo altoriaus laipsniu, nuėjo Stonienė ir vaikai ieškoti sau vietos netoli nuo grabo. Kazę motina sodino į suolą, šalyje grabo, kad žmonės nesumindytų tokios didelės šeimininkės. O pati su Vincuku apsistojo prieš grabą, kad viską gerai pamatytų. Vincukas, pakėlęs akis, pamatė prieš save dvi eiles žalių eglių, dvi eiles žvakių ir lempelių sustatytų ant laipsnių, raudonomis paklodėmis uždengtų, o ten aukštai, aukštai, buvo altorius, ant to altoriaus, tarp žvakių daugybės, stovėjo monstrancija, uždengta mėlynu plonu šydu. Vincukui akis mažne iš kaktos iššoko, bežiūrint. Žvakės žibėjo, mirgėjo, žalios eglės leido kvapą... „Turbūt, danguje taip pat šviesu” — tarė sau Vincukas — „Tik ten matyti Dievas, o čia neesame verti...”
Iš abiejų šalių monstrancijos, ant altoriaus kažin kas judėjo. Vincukas prisižiūrėjęs pamatė du žalčius, kurie du sukosi vis ratu. Išrodė labai, labai ilgu, be galo, vis rodėsi — sukdamuos slinko aukštyn ir aukštyn.