„Ir kaip čia padaryta! — tarė sau Vincukas — Kaip gražu! Ak žaltys bjaurybė! Sugundinai Ievą, vedei į nuodėmę, dabar turi suktis be paliovos”.
Bet kas čia?! Zakristijonas užlipo už eglės, uždegė žiburį, ir Vincukas pamatė šalia grabo, prie eglių, pamažu slenkančius paveikslus. Buvo tatai tamsūs šešėliai ant balto lauko: išreikšta ten buvo visa Viešpaties Jėzaus kančia, štai žydai, barzdočiai, kumpanosiai virvėmis, lazdomis muša Jėzų, štai uždėjo Viešpačiui kryžių ant pečių, o čia Jėzus puola kniopščias, čia jau kybo ant kryžiaus, čia gaidys gieda, šalia šv. Petro atsistojęs. Vincukas net išsižiojo žiūrėdamas. Pamažu suprato, jog buvo tat lyg koks malūnėlis; lempai degant viduje, ratas sukosi aplinkui ir pasirodydavo vis nauji paveikslai. Vincukas atsiminė visa, ką buvo mokęsis iš šv. istorijos, ir taip jam pagailo Viešpaties Jėzaus, ir toks dėkingumas rados už Jo kančias, kad net ašaros sužibėjo jo akyse. Tuo tarpu suskambėjo varpelis, išėjo kunigai ant mišparų ir suužo vargonai. Abudu išėjo kartu: senasis klebonas — drūktas ir plikagalvis, blizgančia kapa pečius užsidengęs, ir jaunasis kunigėlis — aukštas, laibas, balta kamža apsivilkęs .
Vincuko širdis taip buvo sujaudinta, jog negalėjo žodžiais melstis: puolęs ant kelių, žiūrėjo į tą žiburių jūrą, klausė vargonų graudingų balsų ir tarės esąs danguje. Staiga pajuto kumštelėjimą. Lyg iš miego pažadintas, sudrebėjo.
— Ko taip žiūri? — sušnibždėjo motina — tarytam skaityti nemokėdamas! Pasiimk knygą ir melskis!
Vincukas, ištraukęs iš kišenės knygelę, ėmė skaityti mišparų psalmes, nelabai tesuprasdamas jas.
Po mišparų kunigėlis įlipo pamokslo sakyti. Sakė ilgai ir graudingai, bobos verkė balsiai, šluostydamas sau nosis. Vincukas iš pradžios klausėsi atsidėjęs, bet ant galo miegas jį pergalėjo ir pradėjo gerokai snausti. Kazė seniai jau miegojo suole. Pasibaigus pamokslui, Stonienė išvedė ją iš bažnyčios, ir visi nuėjo pas vieną pažįstamą davatką pasnausti.
Ant rytojaus, po prisikėlimo ir mišių, visi grįžo namo, pašvęstais kiaušiais ir pyragais nešini. O paskui... Kas apsakys visas Velykų linksmybes! Balti pyragai su skaniu kąstiniu, margų kiaušinių ritinėjimas, linksmi dainavimai... Visoko buvo! Vincukas kėlėsi labai į didybę, nes mergaitės, žinodamos, kokių gražių dainų jis išmoko pas panelę, prašė padainuoti ir jas pamokyti. Vincukas dainavo, kiek tik mokėjo ir galėjo, mergaitės ir vaikinai puikiai pritarė — ir dainos graudžios ir galingos skambėjo ligi vėlyvo vakaro po sodžią.
XX
Puikiai išaušo gegužės mėnuo šiais metais: oras buvo šiltas, lietus šlakstydavo tankiai įkaitusią žemelę. Žmonės džiaugėsi, kad metai būsią geri.
Stoniai nuo pat pietų sodino roputes. Vincukas vedė vagas, o motina ir vaikai mėčiojo roputes. Vincukas pasididžiuodamas matė, kad jo vagos šįmet daug tiesesnės, nekaip pereitą rudeni; jau ir Paliulienė nebeturėtų iš ko tyčiotis. Bėrukas ėjo rimtai, mojuodamas galva ir retkarčiais gindamas uodega muses, kurios labai jį erzino. Vincukas žiūrėjo, kaip po žagre atsidengia žemė — juoda, drėgna nuo vakarykščio lietaus; jam rodės, kad roputės kuo geriausiai sudigs. Pamažu bežygiuojant ir bežiūrint vis į tą juodąją žemę, ateidavo jum į galvą visos girdėtosios jo mylimosios istorijos. Jis manė: „Rasit, čia, kur jis dabar aria, kitąsyk Vytaudas yra vaikščiojęs... Gal Gediminas ar Kęstutis... A Jergutėliau, ko ta žemė nėra mačiusi! Kad taip ji galėtų viską apsakyti! Senutė ji, oi senutė... o dėl to visados jauna, kasmet tokia pat graži; žaliuojanti, žydinti... Ir nukrapštęs žemę nuo žagrės, Vincukas ėmė dainuoti :