«Ar šviečia mums saulė, ar oras aptemęs,
Tu mūsų brangiausia, prabočių šalis...»
Kaip jisai tą žemę mylėjo! Galvojo apie ją, lyg apie gyvąjį padarą, buvo jam lyg koks mylimasis asmuo. „Reikia tave gerai penėti, žemele — tarė sau — kad būtumei soti, kad galėtumei linksma žaliuoti ir gausiai auginti viską. Kaip tėvelis sugrįš, nusipirksime daugiau karvių ir arklių, bus daugiau mėšlo ir tave gerai papenėsime! Tėvelis pupirks plūgą tokį, kaip dvare mačiau, tad bus kas kita, tada prisidžiaugsi, žemele, ir sužaliuosi mums javais, kaip miškais!”.
— Mamele! — tarė balsu — tėveliui pagrįžus, kitąmet jau nebe tiek ropučių sodinsime! Du kartus daugiau bus darbo! Na, bet, teisybė, ir darbininkų bus daugiau — tėvelis ir aš!
— Kad tik Dievas sveikatos duotų — atsakė Stonienė, linksmai šypsodama.
Ligpat vakaro darbavosi laukuose. Grįžtant namo, jiems priešais atbėgo Kazė, šaukdama iš tolo:
— Laiškas nuo tėvelio! Paliulis atvežė iš Luokės!
Kaip galėdamas, skubėjo Vincukas nukinkyti bėruką ir bėgti skaityti laiško. „Aš, Antanas Stonis, rašau grometą pas savo mieliausios prisiegos ir vaikelių, pradėdamas šiais žodžiais — Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus — su jūsų atsakymu — ant amžių amžinųjų, amen. Dabar kloniojuos visiems geros sveikatos, ir apznaiminu, kad esu sveikas iš Dievo loskos, ko ir jums žičijų57. Būčiau ir linksmas, kad nebūtų ilgu be jūsų. Dėl to sumislijau: atvažiuokite visi į Ameriką. Uždarbį turiu gerą, Lietuvoje niekados tiek negalėsiu užsidirbti, nė teip gyventi. Pamatysite, kaip čia gerai, nepasigailėsite atvažiavę. Yra ir lietuvių, yra kunigų ir bažnyčių, priprasite ir nė jausti nejausite, kad esate taip toli nuo savo krašto. Galėsime čia visi kupetoj kur kas puikiau gyventi, kaip pas mus; gal ir vaikelius galėsime leisti į mokslus. Atvažiuokite būtinai. Nuvalius laukus, parduosi javus ir visą gaspadorystę, žemę išduosi ant arendos58 ir rudenį galėsite keliauti. Šipkartes aš atsiųsiu. Rašau dabar apie tai, kad galėtumei gerai aprūpinti viską ir prisitaisyti. Kloniojuos dar visiems gentims ir pažįstamiems, bučiuoju baltas rankeles mano mielos prisiegėlės ir visus veikelius! ”
Stonienė net rankas sopiojo, sušukusi:
— A Jėzau tu, Marijelaite! Ką gi dabar jisai išgalvojo! Tokia kelionė!