Vincukas tylėjo lyg nebylys. Jo veidas pabalo, ir rankos, dedant laišką atgal į kuvertą, drebėjo. Įkišęs laišką į kišenę, pasigrobė kepurę ir sunkiais žingsniais išėjo iš trobos. Nuėjo stačiai ant Ventos kranto ir puolė ant žemės, po senu, įsikerojusiu gluosniu. Visiškai, lig kas būtų jam staiga, netikėtai, mieto per galvą sudrožęs, nieko gerai nesuprato, jokios aiškios minties galvoje...
— Negal būti, negal būti! — murmėjo jo drebančios lūpos. — Argi tai teisybė? — Ištraukė laišką ir vėl ėmė skaityti. Taip, aiškiai stovėjo juodos raidės ant balto popieriau; aiškiai skaitė vėl: „Atvažiuokite į Ameriką, čia geriau...”
— A Jėzau! kaip gi bus? Kaip bus? — šnibždėjo vaikinas. — Argi dabar imsim ir viską parnešim?... Ir bėruką, ir šėmargę... Viską! O kas bus su laukeliais!... Taip aš juos suariau dailiai, tiek privargau... O sodos berniukai... Kaip aš juos paliksiu, kas juos mokys čia?! Juk žadėjome žemės prisipirkti... Mokyklą gražiai taip įtaisyti seklyčioje... A Jėzau, Jėzau!!
Bėdinam Vincukui širdelę neapsakomai ėmė sopėti, o ašaros, lyg pupos, birte biro iš jo mėlynų akelių.
— Kaip gi tėvas gali to norėti?! Juk tat yra nuodėmė savo tėvynę apleisti!
„Žmogus, kurs išsižadėjęs savo tėvynės, eina ten, kur balčiausia duona, nėra vertas vadintis žmogumi” — atėjo jam staiga į galvą žodžiai iš tiek kartų skaitytos knygelės.
Bematant, jo akys sužibėjo, jis pašoko nuo žemės ir sušoko:
— Ne, aš neisiu! Jei mamaitė ir važiuos — aš pasiliksiu... Aš negaliu... Aš myliu savo žemę ir matau, jog čia mano vieta!
Ašaros nustojo nedėjusios, veidas truputį prašvito.
— Parašysiu tuojau tėvui viską, pasakysiu, jog negalima taip daryti, jog jis turi čionai grįžti... prašysiu, melsiu... gal paklausys!