Toki nusprendimą padaręs, nusiramino ir nuėjo namų linkan, nes jau pradėjo visai temti ir motina laukė jo su vakariene.
Rado ją labai susirūpinusią dėl to laiško. Pamačiusi Vincuką, ėmė raudoti.
— Mamele, ar tamsta nori važiuoti? — paklausė Vincukas rūsčiai.
— Kur norėsi, vaikeli, kur norėsi! Tokia kelionė, per jūras-marias į svetimą šalį! Bet jei tėvelis būtinai norės, ką gi padarysi!
— Aš nevažiuosiu, vis tiek! Kaip aš paliksiu visą savo ūkį?... Kaip bėgsiu į tą Ameriką viską čia pametęs?
— Kur gi tu pasiliksi, Vinceli?! Argi ne gaila bus tau mūsų?
Vincukui lūpos pradėjo drebėti.
— Žinoma, gaila. Bet mano vieta — čia!
— Taip, taip! Neduok Dieve, dabar keliauti į tokią tolybę! Nė pažįstamų, nė genčių, nė nieko! Svetimoji žemėje kaulus palaidos, toli nuo tėvelių... — Stonienė pradėjo verkti. Bet Vincukas ėmė ją raminti, sakydamas, jog parašysiąs tėveliui ilgą laišką, gal paklausys jo, gal mes savo tą baisųjį sumanymą.
Ant rytojaus buvo šeštadienis. Vincukas, lyg pusgyvis, darbavosi laukuose. Kiekvienas žvilkterėjimas į žemę — kaip durte dūrė jam į širdį, atmindamas, jog nori nuo tos žemės atimti, jogei gal paskutinius metus jis ta žeme rūpinasi. Anksti pabaigęs darbą, sugrįžo namo ir atsisėdo rašyti tėvui laišką. Iš palengvo, bet aiškiai, rašė, pasilenkęs ant stalo; iš didelio susijaudinimo akys kartais jam ašaromis paplūsdavo ir nebematė raidžių; šluostė tada jas rankove ir rašė toliau: