Lietuvos tilto atsiminimai1
Rugsėjis 1896 m.
Tik da niekad taip nebuvo su tuo parubežiu2, kaip šįmet. Sutraukė tokią daugybę parubežinių sargų, kad jau nesutelpa ant linijos ir dėl to turbūt bėga į Prūsų pusę. Štai neseniai pabėgo du. Vyresnysis — patyręs, kur jie prisilaiko, nujojo prikalbinėti, idant grįžtų. Kur tau grįš! Jau nė maskoliškai3 nenori kalbėti. Trečiąjį pabėgėlį, tačiau draugai pagavo jau anoje pusėje ir už kojų pervilko per upę. Būtų prigėręs vargšas, jeigu nebūtų pasiskubinę vilkt — bijojo, mat, kad nesugriebtų jų prūsai ant savo kranto, į pagalbą gavo sargybos mokintus šunis. Šunės4, apicierai5 ir prasti abieščikai6 išvien gaudo kontrabandą. Smagi bendrystė.
Likite sveiki, rapukai7?! Lik sveiks, šieneli! Ant sveikatos abiesčikams ir jų arkliams! Da kitąsyk abiešcikų buvo mažiau, o parubežiniai ūkininkai ne viską iš laukų suvalydavo, o dabar kas bus? O kas bus? Vogs da daugiaus ir drąsiau daužys kulbėmis8 tuos, kurie pasikėsins ginti savo turtą. Kad maskolius vagia — anot vienos žydelkos9 — tai ant to jis maskolius, bet ko jis da muša?
Užgynė vyrams ir merginoms paupiais dainuoti pabaigus darbą — sako negirdėt kontrabandos.
Galėtum manyt, kad iš tikro rūpi ne perleidimas per rubežių kontrabandos, kad jau nepereis ne duona adata. O čia ne. Juk jeigu rūpėtų neperleidimas tikros kontrabandos, tai toks abieščikų vyresnysis nebūtų galėjęs vidudienyje pergabent iš Prūsų pusės palmos10 kelių metrų aukščio. Kitas vyresnysis nebūtų galėjęs taipogi vidudienyje persigabent siuvamąją mašiną su geležinėmis kojomis. Negalėtų pareit iš Prūsų gelumbė11 apicierams ir abieščikams ir t.t.
Girdėjau šnekant, būk parubežiniai apicierai turi tiesą, ne tik gaudyti kontrabandą, bet ir gabent ją. Gali gabent netik patys, bet ir jų pačios12, vaikai ir giminės iki ketvirtos kartos iš tėvo pusės ir iki trečios iš pusės motinos. Vienok, nežinantiems tos tiesos, visgi papiktinimas. Kiekvienam gali ateit į galvą, kad ir tokia mintis: „Jeigu tu, bičiuli būdamas parubežio arkangelu taip begėdiškai velki kontrabandą, tai juk man ta nuodėmė labiau pritinka. Ko man neduodi vilkt? Tu paimi ant vieno sykio už kelias dešimtis rublių ir nieks nieko nesako. O tegul koks žmogelis paims kartūno už pusrublį, tai liepi jį pagaut, suduot randą daugiau ne kaip už dešimtis rublių ir užmokėt korą13. Kur gi tavo gėda? Tiesa, priežodis sako — jeigu maskolius turėtų gėdą, tai nebūtų maskolius.
O čia matote, koks dalykas. Padaugintai sargybai įsakyta, ypatingai gaudyti lietuviškus laikraščius ir knygas. Abieščikai nežino, kas tai yra laikraščiai ir knygos, tai jiems tiesiog liepta lovti bumagu (gaudyt popierą14). Tiesa, pamenu, nė prie palmos, nė prie siuvamosios mašinos popiero nebuvo. Jeigu turi gaudyt ypatingai tik popierą, tai žinoma, tikroji kontrabanda, kaipo prižiūrima ne ypatingai, lieka užpakalyje. Štai kaip.
Jau ką prie popieros, tai imasi smarkiai. Tik sutems jau ir girdi: „pykšt! pokšt! pykšt! pokšt! pokšt! pykšt! pokšt!“, gandą duoda, kad popierą neša. Tuojau: „lapatai, lapatai, lapatai, lapatai!“ — lekia strimgalviais raiteliai su apicieru priešakyje į pagalbą. Kaip užlėks ant manęs, tai toks dundėjimas, tokia perkūnija, kad žmogui negali pasakyt. Dabar jau apsipratau, nes laksto beveik kasnakt, bet iš pradžių buvo baisu: tik pykšt — jau aš būdavo pradedu drėbėt...
Tai naktį. O dieną eina abieščikai su apicieru ir krato namus visų parubežinių ūkininkų. Kas jiems dykaduoniams galvoj, kad trukdo darbininkus žmones? Ateinančią naktį ir ateinančią dieną vėl tas pat. Iš tikro neduoda žmonėms ne dirbt, ne miegot. Bet popieros nesugriebia nė gaudydami, nė kratydami. Tas dalykas labai įpykino parubežinius apicierus ir vienas iš jų, Baron Rylosujev, davė apicierio žodį, popierą išgaudysiąs. Per dienų dienas, jeigu neišeidavo į Prūsus parsinešt kontrabandos, vaikštinėja po miestą, susikišęs iš užpakalio rankas į galus rankovių ir rodos ne kam ko. O tuo tarpu tėmyja. Tegul tik Lietuvis išmes popiergalą ar papiroso15 kotą, jau Baron Rylosujev ir lenkiasi prie žemės. Nors jisai pats nelabai permanė, kokia ta popiera, kurią reikia gaudyti, bet gi papiroso koto neimdavo. į trume ą laiką taip išvalė visus miesto užkaborius nuo yvainų — pridursiu: labai neištikimų — popįergalių, kad tokio švarumo neįvykdino nė vienas sanitariškas komitetas koleros16 laike.