Pamatė kartą: išeina nuo daktaro lietuvio žmogus su laiškeliu rankoje. Paskui tą išeina kitas taipgi su laiškeliu. Trečias taipgi. Sužaibavo apiciero galvoje mintis: pas tą daktarą turi būt labai daug popierės, jeigu jis net žmonėms dalina. Tuoj nubėgo pas savo vyresnįjį majorą, žmogų labai maskoliškos sąžinės, ir viską išpasakojo. Nuspręsta iškratyt daktaro namus. Ant rytojaus anksti apstatė namus abieščikais, pats Baron Rylosujev suėmė daktarą toli nuo namų, atvažiuojantį nuo ligonio, ir prasidėjo kratymas. Daktarui rodėsi, kad parubežiniai sargai ieškos kontrabandos, bet Baron Rylosujev iš sykio šoko prie knygų. Beknisdamas, užtiko sena neatidarytą lietuvišką laikraštį ir abejojo, ar imt ar ne, ar paskirt prie popieros, ar kaip čia. Paėmė. Išvydęs gi lapelį popieros, kur buvo ranka rašytos lenkiškos eilės, pastvėrė be abejojimo. Nesuprato, kad rankraščiai nepaguli prie kontrabandos ir nepasijuto atlikęs žandaro pareigos, už ką gėda ir atsakymas.
Kitame atsitikime Baron Rylosujev beveik da geriau atsižymėjo. Mieste slampinėjo pakiemiais vienas išėjęs iš proto amatininkas. Nieko nešneka ir bėga nuo žmonių. Kartais išeina į laukus ir persodinėja akmenukus iš vienos vietos į kitą, arba rankioja žoleles. Vieną dieną apie pietus pamatė sumišėlį abieščikas ir davė gandą. Ugi žiūriu — Baron Rylosujev su keliais raiteliais lekia, tarytum akis išdegę. Sumišėlį nė nebandžiusį bėgt apsupo septyni abieščikai. Kad apicieriui būtų lengviau prieit ir iškratyti, vienas abieščikas sudavė porą kartų su karabino kulbe sumišėliui per galvą. Tas, apsvaigęs, parvirto. Tada Baron Rylosujev prišoko prie gulinčiojo kišenių ir ištraukė pundelį popierėlių. „Veskite!” — paliepė sėsdamas ant arklio. Ir taip, kaip stovėjo, visi traukė į miestą ant kordono. O ten jau buvo prisirinkus daug žmonių, pažiūrėti, ką sugavo. Prisiartina prie kordono, o žmonės ima garsiai juoktis, sėdintis ant prieangio apicieras taipgi šypsosi.
— Kam jūs tą žmogų suėmėte? Juk jis sumišusios galvos.
— Su popiera — atrėmė trumpai Baron Rylosujev, žengdamas ant prieangio ir paduodamas pundelį.
— Žiūri — vienos tik suterštos popierėlių, į kurias vyniojo cukrelius17.
???
!!!
Sumišėlį paleido, popieras išmėtė lauk, o abieščikui, kuris padavė gandą, apdaužė žandus.
Nuo tos dienos Baron Rylosujev tapo pramintas: Bumažnjj oficer (popierinis apicieras).
Garbe nusipelniusiems!