*
Jau pusėtinas laiko galas, kaip aš tysau ant Šešupės. Jau daug vandens praleidau į Baltjūres18; daug žmonių ašarų ir prakaito nuplaukė drauge su vandeniu; daug kojų, kurios mane mindžiojo, supuvo kapuose...
Pagimdė mane Lietuvos miškas; išvedė į svietą19 Lietuvių rankos; nuo Lietuvos žirgų kanopų pirmąkart sudundėjau...
O drūtas buvau tiltas!...
Da pamenu tą gadynę, kada ponai važinėjo, o žydai vaikščiojo pėsčiomis. Perlėks būdavo karieta, su ketvertu užkinkyta — aš nė nejaučiu!...
Sueis viso miesto žydai neš „neštines” nuodėmės skandyt — aš ne linkt.... Pervažiuos storiausias prabaščius20 — aš ne krust... da man smagiau, kad išlaikiau. Arba pavasaryje, pradėjus eit lytims: ponpalaikiai sustoję žiopso ir laukia, kada mane parmuš liūtis.
O jūs, žiopliai — manydavau — aš ne toks lepus, kaip jums rodėsi! Mane ne guvernantės augino!
Nueidavo sau liūtis, o aš kaip stovėjau, taip ir stoviu.
Teisybę pasakius, tai ir lytlaužos21 be reikalo styrėjo — tik man garbę mažino.
Tvirtas buvau.