Lenkai sakydavo, kad aš most. Sakykite, kaip sau norite, o aš žinau, kad aš tiltas ir drūtesnis ne kaip jūs most.
Vieną kartą važiavo smarkiai per mane du vežimai priešais vienas kitą ir porą žydukų, iš išgastės norėjusių pasišalint nusmuko į upę. Nuo to laiko užginta buvo greit per mane važiuot ir abiejuose mano galuose pastatė stiebelius su lentomis ir lietuvišku parašu: „Žinginė22”.
Nors man nesmagus buvo tas važiavimas žingine, neduodantis ne padundėt gražiai, bet, jeigu tas žmonėms į naudą, tegul sau...
Stiprus buvau.
Nereikėjo niekad nė taisyt mane. Ir kažin, kaip ilgai būčiau laikės be taisymo, kad ne maskolių činovninkai. Tai da ypatingi sutvėrimai — tegul juos liūtis! Girtuokliai neišpasakyti: pyla ir pyla, o degtinė vis nubėga — tarytum štai nuo manės vanduo belyjant. O kaip užkeiks, tai net per mano balkius drebulys pereina, nors maskoliškos kalbos nesuprantu. Labiausiai vienok linkę prie vagystės viešo skatiko — ta dalyką galima sakyt, įvedė į sakramentus. Juk ir ant manęs uždirbo ir tik man sveikatą atėmė. Kad jie iš muito nieko nelaimėtų, bjaurybės!
Vaikštinėjo sykį po mane pavieto viršininkas, Kopejkoliubov, ir pavieto inžinierius Nikčemnicki.
— Žinote ką, Boleslav Stanislavovič — tarė staiga viršininkas — ar negalima būtų pataisyt šitą tiltą?
— Susimildami Teofilij Dulovič! Juk tiltas sveikas, drūtas23 — atsakė inžinierius da nesusiprasdamas.
— Na, už consihuni daktarai paima kad ir nuo sveiko, jeigu tik norėtų gydytis.
— Aa! Dabar suprantu... Gerai...