Ką juodu tarėsi toliau, nė negirdėjau.
Visi mano plyšiai šypsojosi, kad mane paketino taisyt. Mane taisyt!
Buvau jau užmiršęs apie tą atsitikimą.
Tiktai ar į dvi nedėlias24 ateina žydas, visai nepažįstamas. Apžiūrėjo mane iš viršaus: čia su lazda pabandė, ten paspyrė su koja. Paskui apžiūrėjo iš apačios, nusiavė kojas įbrido į upę, pagnaibė vandenyje polius ir apsisukęs išėjo į krantą. Čia sustojo, paskaitė iš pirštų ir greit stvėrėsi autis — čebatais25, bambėdamas tuo tarpu pusgarsiai: „Gerai jie nori uždirbt, bet ir man išteks, pasidalinsime... kasmet uždirbsime betaisydami...
Žydas nuėjo sau. Man net koktu pasidarė. Argi iš tikro rengiasi mane taisyt?
Pasirodė, kad iš tikro.
Viršininkas su inžinieriu į ūmą laiką26 suspėjo apiprekiuot27 visa ką, gaut užtvirtinimą, o žydas apsiėmė pristatyt medegą28 ir atlikt darbą. Privežė medžių, pradėjo tašyt, pjaustyt ir vieną dieną mane uždarė.
Be reikalo privežė medžių, nes man iš jų nieko nepridėjo. Tiktai ką skiedrų pritašė, kad visi matytų. Mane taipgi vargino: čia paskliutavo, ten paobliavo, ten paskutinėjo — ir tiek. Tiesa poškino, baladojo dikčiai — mat dirbo. Tik man nuo to darbo įsisuko liga. Ant rytojaus po pa taisymo, pamenu, buvo prekymetis. Žmonelių, ir pilnais ir tuščiais pervažiavo ne mažai. Per visą dieną nieko, o vakare apėmė krėsti drugys. Kitą dieną važiuoja vežimas šieno — ar nenudiegs man kairiąją pašonę? Pusę dienos buvau į tą šoną pakrypęs. Nuo to laiko jau man kasdien šis ar tas kenkė. Pasijutau, kad jau aš ne tas tiltas, ką kitąsyk. Ypač man buvo pikta, jog į niekus pavirtau ne iš savo kaltes, ne iš senatvės, o tik per činovnikų besąžinystę. Pasižiūrėjau sykį į Šešupę — net pasibaisėjau, išvydęs savo paveikslą: taip nusiminęs, taip nesmagus jo vaizdas.
O ką gi darysi? Kad ir paliegęs, tarnavau žmonėms toliau.
Atėjo naujas viršininkas. Senąjį už vagystę viešų pinigų perkėlė į kitą vietą, kur pinigai da nebuvo išvogti. Šitas naujasis vadinosi Maksim Maksimovič Merzavcev. Turėjo jis gaidžio būdą ir visada vaikščiojo su pentiniais prie čebatų. Nieks nepatikėtų, jog aš iš pirmos beveik dienos puoliau jam į akis. Tai tik turiu laimę prie viršininkų!