Atėjo Merzavcevui į galvą mane sumaskoliuot29. Už tokį darbą, kaip paskiau patyriau, visokį viršininkai taipgi gerai uždirba — da daugiau, ne kaip už tolydinį taisymą.
Maskoliavimą pradėjo nuo užgynimo lietuviškos kalbos ir rašto.
— Viešoje vietoje — ištarė Maksim Maksimovič — turi būt vartojama maskoliška kalba.
O ta vieša vieta buvo mat anos lentutės su parašu „Žinginė”. Užtepė lietuvišką parašą ir padėjo maskolišką: „Šagom”.
Bet šitas pasikėsinimas su uždraudimu lietuviškos kalbos nepasisekė. Naujas parašas patiko tik vaitams, šaltyšiams30 ir piemenims: būdavo eina pro jį lėčiau ir bando neva maskoliškai kalbėt. Vienok, arkliai išvydę maskolišką parašą pradėjo baidytis. Į trumpą laiką sudaužė keletą vežimų, sužeidė arba suvažinėjo keletą žmonių — na ir turėjo maskolišką parašą pašalint. Nors lietuviško nesugrąžino, bet arkliai jau nesibaidė. Likau visai be parašo.
Dabar, sakau, jau manęs nejudins.
Kur tau?
— Aš turiu jį sumaskoliuot — ištarė kitu žygiu Merzavcev, šnairiai pažiūrėjęs į mano atlošas31.
Laukiau, ką su manim padarys. Akyva buvo žinot, prie ko stversis dabar smarkusis maskolintojas Lietuvos tilto, jau sykį nepasisekus. O jo tuo tarpu užmanyta, pritaikyt prie manęs baisiausią dalyką — prievartą. Kad da nors gerumu, tai kad ir jaustum neteisingus siekius, tai rodosi visgi nebūtų taip sunku ir bjauru. O čia prievarta!
Užmanė, matote, išmest mano dalis, pataisytas da lietuvių rankomis ir vieton įstatyt naujas, parengtas maskolišku būdu po viršininko priežiūra. 1 še radžiu buvo net nuspręsta statyt visai naują kitą, tiktai pradėjus svietui rėkti, turėjo apsistot ant „pertaisymo”.