Šaukiasi viršininkas inžinierių, tą Nikčemnickį ir sako, norįs tą ir tą, taip ir taip. Inžinierius, žiūrint toks tiktai pelių perkūnas, o kaip gabus prie užgriebimo pinigų! Mato, kad čia užmanyta neteisybė nesutinka prie to prisidėt ir da pats pamena ant vieškelių esą daug tiltelių, kuriuos galima būtų apmaskoliuot. Žiūrėk tu! Tai neva lenkas, katalikas, o Maskoliams padeda maskoliuot Lietuvos tiltus! Da žmonės šneka, būk lenkai eina išvien su lietuviais.
Pertaisymą apiprekiavo 3000 rublių. Darbą paėmė pažįstamas jau mums žydas, inžinieriaus didžiausias bičiulis.
Privežė baisybė medegos, mane vėl uždarė ir prasidėjo darbas. Triukšmo buvo kur kas daugiau, ne kaip pirmąkart taisant. Vyreli tu mano! Kaip ėmė draskyt mane, tai sakau, bus man paskutinioji. Da laimė, kad išgelbėjo mane inžinieriaus ir žydo godumas. Marzavcev ne nesusiprato.
Matote, kad mažiau reiktų pirkti naujos medegos, tai įsakyta darbininkams, žinoma už geresnį užmokestį, naktimis tašyt ir obliuot senas išmestas mano dalis. Iš vakaro buvo jos senos, o iš ryto jau naujos ir tiko.
Na, už tai pertaisymas parėjo tik į 500 rublių.
Tokiu būdu atgriebiau atgal daug lentų ir balkių, nors susilpnintų, bet visgi savo ir drūtesnių už naujuosius priedus. Davė štai iš vienos pusės naujus polius — jau apie menkesnes dalis nė neminėsiu. Tai man coliai! Kreivi, ploni ir da gi įstatyti į žemę viršūnėmis, mat, kad per vandenį nebūtų taip žymus jų plonumas. Ar tai jiems tiltą laikyt? Karvelidei dar per menki!
Taigi dabar aš jau toks ir tiltas.
Važiuoja tuščiomis, o aš siūbuoju, tarytum kliubai; eina pėsčias — aš siūbuoju; šunelis zovada32 perbėgs — aš taipgi siūbuoju. Sakau, kad nebūčiau atgriebęs nors keletą savo senųjų dalių, tai būt buvę po manęs.
Visi mato, kad aš niekai, o viršininkas nesirūpina. Jis tikisi, mat, jog aš jau sumaskolintas, gyrėsi vyriausybei ir jam to gana.
Ką aš sakau, gana? Negana!